Šis įrašas taip pat galėtų vadintis 10 filmų, kurie nėra laiko švaistymas – tai tiesiog rekomendacija atkreipti dėmesį į mažiau komercinius filmus (daugiausia į dokumentiką), kurių žiūrėjimas nebūtinai arba visai nesiejamas su pramoga – verčiau su mūsų gyvenimo būdo analize, kurioje gausu įdomių pastebėjimų apie ekonomiką, politiką, žmogaus gyvenimo filosofiją – ir ne tik. („Sulieknėk sveikai“ komentaras – dešimtukas sudarytas 2008 m. )

The Corporation (2003 m.) detaliai analizuoja šiandieninio pasaulio korporacijų veikimo būdus – bet ne iš ekonomisto ar verslininko taško, o iš… psichologo. Šis dokumentinis filmas parodo, kaip vystėsi korporacijos – nuo įstaigų, valdomų vyriausybių ir atliekančių specifines visuomenines funkcijas, iki didelių šiuolaikinių bendrovių, kurioms yra priskiriamos kai kurios asmens juridinės teisės. Pagrindinis filmo kabliukas yra bandymas įvertinti tokią korporacinę „asmenybę“ naudojant diagnostinius žmogaus psichologinės būklės kriterijus. Paprastai tariant, filmas bando įvertinti korporacijų elgesį visuomenėje ir jų tikrąją įtaką pasauliui taip, kaip psichologas įvertintų savo paciento būklę. Tai filme daroma per specifinius pavyzdžius, įtraukiant politinius, ekonominius, ekologijos, sveikatos, žmogaus teisių ir kitus aspektus. | Žr. filmą online (dalis I | dalis II). Papildoma info: oficialus tinklapis | vikipedija.

Earthlings (2005 m.) yra turbūt stipriausias iki šiol išleistas dokumentinis filmas apie industrinę gyvulininkystę ir žmonijos priklausomybę nuo gyvūnų – maistui, apsirengimui, pramogoms ir vis labiau prieštaringai vertinamiems eksperimentams. Pasakotojas šiame filme yra JAV aktorius Joaquin Phoenix, žinomas kaip ilgalaikis veganas ir gyvūnų teisių gynėjas. Nuodugniai analizuojant kiekvieną gyvūnų parduotuvių, prieglaudų, gyvulininkystės ūkių, odos ir kailio prekybos, pramogų industrijos, medicinos ir kitų mokslininių įstaigų veiklos aspektą, Earthlings atskleidžia visas gyvūnų (iš)naudojimo praktikas, kurios atliekamos vardan žmogaus pelno. Žmonės, kurie iki tol spjaudė į „visas tas gyvūnų teises“ ir vegetarizmą, pasižiūrėję šį filmą likdavo šokiruoti esamos realybės; jei filmas priverčia susimąstyti – gal jį verta ir rekomenduoti? Tiesa, vaikams iki 18 metų kai kuri video medžiaga šiame filme gali būti „per stipri“ – tačiau jei žmogus valgo mėsą ir nešioja odinius rūbus ar kailinius, gal jis ir turi teisę žinoti, kokia šių produktų/daiktų atsiradimo kilmė? | Žr. filmą online (parsisiųsti). Papildoma info: oficialus tinklapis | vikipedija. | Panašus filmas: Devour the Earth (žr. filmą online; anglų k., rusų titrai) – aprėpia labiau aplinkosauginius gyvulininkystės veiklos aspektus.

An Inconvenient Truth (2006 m.) – prieštaringai vertinamas JAV politikas Al Gore ir jo dokumentinis filmas An Inconvenient Truth užtraukė įvairių klimato kaitos kritikų bei kai kurių mokslininkų ir politikų nemalonę, tačiau iš kitos pusės, filmas mobilizavo nemažai žmonių ir vyriausybių aplinkosauginių sprendimų ieškojimo veiksmams. Nors filme, pasak kai kurių mokslininkų, yra netikslumų, bei yra bauginama vos ne pasaulio pabaiga, filmas iš tikrųjų priverčia susimąstyti apie žmonijos ekologinį pėdsaką ir potencialias Žemės atšilimo pasekmes dėl pernelyg intensyvios žmonijos veiklos. Kai kurių valstybių (Argentinos, Kanados, Vokietios…) švietimo įstaigos naudoja filmą kaip papildomą ekologinio švietimo medžiagą. | Filmo trailer’į galite pasižiūrėti štai čia. Papildoma info: oficialus tinklapis | vikipedija. | Panašus filmas: 11th hour (2007 m.) – ne mažiau svarbesnis dokumentinis filmas (nors ir padarė mažiau įtakos visuomenei), aprėpiantis ne tik klimato kaitą, bet ir kitas aplinkosaugines problemas; pabaigoje pasakojama apie žalias technologijas ir galimybes gyventi eko-draugiškai. Nepaisant to, kad pasakotojas yra aktorius Leonardo Di Caprio, filme yra nemažai progresyvių mokslininkų ir aplinkosaugininkų interviu, bei tiesiog nuostabių frazių. (Trailer’is | oficialus tinklapis | vikipedija)

We feed the world (2005 m.) – Kiekvieną dieną, kiekis neparduotos ir išmetamos duonos Vienos (Austrija) parduotuvėse prilygsta kiekiui suvartojamos duonos antrame pagal dydį Austrijos mieste, Grace. Apytiksliai 350 000 hektarų žemės ūkiui naudojamos žemės, daugiausia Lotynų Amerikoje, yra skirta sojos pupelių auginimui, kad išmaitinti Austrijos galvijus, ir tuo pačiu metu vienas ketvirtadalis vietos gyventojų (Lotynų Amerikoje) badauja. Vidutinis europietis per metus suvalgo 10 kilogramų dirbtinai, drėkinimo sistemų dėka bei šiltnamiuose (pietų Ispanijoje) išaugintų daržovių – tai sukelia vandens stygių šiame regione. We feed the world pasakoja apie maisto, kurį mes valgome, kilmę. Mes keliaujame į Prancūziją, Ispaniją, Rumuniją, Šveicariją, Braziliją – ir atgal į Austriją. Per visą filmą mus lydi interviu su Jean’u Ziegler’iu iš Jungtinių Tautų programos „Teisė į maistą“. We feed the world yra dokumentinis austrų režisieriaus filmas apie maistą ir globalizaciją, apie žvejus ir ūkininkus, tolimų transportavimų sunkvežimio vairuotojus, apie korporacijų vadovus, apie prekių tiekimą ir pinigų srautą. Nuostabiai meniškai vaizduojant realybę, filmas įžvalgiai pasakoja mums apie maisto gamybą bei bando atsakyti į klausimą, ką pasaulinis badas turi bendro su mumis. | Žr. filmą online | oficialus tinklapis.

Zeitgeist the movie (2007 m.) – dokumentinis filmas, reikalaujantis žiūrėtojo budrumo bei noro rasti atsakymus į keblius klausimus: filme pasakojama Jėzaus mito hipotezė, atskleidžiamas alternatyvus požiūris į atakas 9/11, bei reikalaujama iš naujo peržvelgti JAV Federalinio Rezervų Banko istroriją, veiklą ir… jo sąmokslus – visos šios temos vienu ar kitu būdu paliečia Irako karą ir karo mašiną apskritai, manipuliaciją religijomis, istorijos klastojimą (korporacijų ir politikų „surežisuotus“ įvykius), Didyjį Brolį (visada mus stebintį), ir kt. Filmas parodo, kad totalitarizmas, nors ir paslėptas po demokratijos kauke, yra tam tikros žmonių grupės (elito) reikalavimas, kuris įtvirtinamas per iš anksto suplanuotus konspiracinius religijos, valstybės ir korporacijų veiksmų planus. Pažiūrėjus šį filmą, užduodi sau klausimą: Ar tikrai taip yra? Jei taip, tada visi mes prilygstame bandomosioms žiurkėms. Jei ne – tai kodėl tiek daug tų sutapimų, kurie – juos tvarkingai sudėliojus – sudaro įdealų klastos paveikslą? | Žr. filmą online | oficialus tinklapis | wikipedija.

Baraka (1992 m.) – filmas be dialogo. Jis susideda iš įvairių peizažų, bažnyčių, griuvėsių, religinių ceremonijų, ir greito tempo miestų vaizdų. Baraka parodo mums visą gamtos didybę – bei lygina ją su mūsų civilizacija, mūsų kasdienine, mechaniška rutina, su mūsų skubotu gyvenimo tempu. Čia pasakojama ne tik apie mūsų planetos bei mūsų technologiškos visuomenės skirtumų fenomeną, bet ir apie kultūrinius ir istorinius žmonijos vystymosi aspektus – pvz., yra lyginamos jakudzos tatuiruotes su Australijos aborigenų kūno tapyba. Filmas buvo nufilmuotas 152 vietovėse, 24 šalyse – pats žodis „baraka“ reiškia „palaiminimą“ keliose kalbose: ir iš tikrųjų, tai yra paprasčiausiai gražus, filosofinis filmas, reikalaujantis vos ne meditacinės būsenos, – beje, tai taip pat yra 1983 metų filmo „Koyaanisqatsi – Life Out of Balance“ (irgi stipriai rekomenduojamo!) analogija – tiesiog daugiau apgalvota ir žymiai ramesne. | Žr. filmą online | daugiau informacijos ir vaizdų iš filmo | wikipedija. Panašūs filmai: žr. čia

Our Daily Bread (Unser täglich Brot, 2005 m.) – dar vienas dokumentinis austrų filmas, ir šį kartą vėl apie maistą – tačiau vietoj to, kad akcentuoti mūsų žemės ūkio veiklos spragas ir maisto paskirstymo problematiką, šis filmas, tyliai ir be dialogo, tik per meniškai nufilmuotus vaizdus, parodo mums visą augalinio ir gyvūninio maisto gamybos procesą. Pažiūrėjus filmą, iškyla klausimai: Ar aš tikrai noriu šio produkto? O gal reiktų maitintis ekologiškai? Vežtis maistą iš savo močiutės kaimo, ir/arba pačiam ūkininkauti? Filmas neduoda jokių atsakymų – kiekvienas lieka su savo asmeniniais įspūdžiais, ir turi pats nuspręsti, ko nori. Žr. filmą online | oficialus tinklapis | vikipedija.

Samsara (2001 m.) – tai vienintelis šiame sąraše grožinis filmas, pasakojantis apie dvasinę meilės istorijos problematiką didingame ir nuostabiame Žemės kampelyje – Ladake, Himalajuose. Samsara yra ieškojimas; tai vieno vienuolio kova ir bandymas pasiekti dvasinį nušvitimą atsisakant pasaulio. Tai taip pat ir vienos moters kova už buvimą kartu su jos meile ir gyvenimu. Šis filmas yra neskubus, pilnas nuostabių vaizdų, meilės ir egzistencinio ieškojimo, jame puikiai atvaizduojama Himalajų gyventojų gyvenimo ritmas ir dvasia. Aistros čia priešpastatomos dvasiniam tobulėjimui – bet tuo pačiu metu jos suartina filmo herojus, ir suteikia prasmės jų egzistavimui. Filmo herojai šneka ladakų ir tibietiečių kalba. Filmą (tik ispanų k., deja) galite pasižiūrėti štai čia, daugiau info: žr. vikipediją.

Behind the Mask (The Story Of The People Who Risk Everything To Save Animals, 2006 m.) – dokumentinis filmas apie gyvūnų teisių aktyvistus, kurie įsilaužia į laboratorijas ir gyvūnų fermas, kad nufilmuoti visuomenei nematomus pramoninio gyvūnų išnaudojimo vaizdus. Tai – neblogas bandymas pažiūrėti į Gyvūnų Išlaisvinimo Fronto (ALF) aktyvistus, kurie dažnai vadinami teroristais – nors nėra nužudę nė vieno žmogaus, – iš jų pačių taško. Filme nemažai pasakojama apie gerai žinomus gyvūnų teisių judėjime aktyvistus, dalis kurių buvo įkalinta už tiesioginius ALF veiksmus. Pvz., yra pasakojama Jill Phipps istorija, kai ši mergina žuvo, jai nukritus po sunkvežimio ratais per protestą prieš žiaurias gyvūnų transportavimo sąlygas, – filme šios merginos motina sako: „Jie vadina mus teroristais, bet realybė yra ta, kad per tuos visus metus 4 gyvūnų teisių aktyvistai buvo užmušti per protestus.“ Laikraštis ir naujienų portalas „The Calcutta Telegraph“ įvardino šį filmą kaip „ypatingą“ ir kad „nepaisant to, ką žmonės galėtų galvoti apie ALF ir jų taktikas, filmas yra vertas žiūrėjimo.” | Trailer’is | oficialus tinklapis | wikipedija.

Supersize Me (2004 m.) – pakankamai gerai žinomas dokumentinis filmas apie greitą maistą, jo reklamą ir įtaką mūsų organizmui. Morgan Spurlock, filmo kūrėjas ir pagrindinis jo herojus, paaukojo filmui 30 savo gyvenimo dienų, per kurias jis maitinosi išskirtinai maistu, kurį galima nusipirkti McDonald’s greito maisto restoranuose. Filmas dokumentuoja drastiškus tokios gyvensenos padarinius filmo herojaus fizinei ir psichinei sveikatai, o taip pat analizuoja korporacinės greito maisto pramonės įtaką visuomenės mitybos įpročiams, ir pasakoja, pvz., kaip greito maisto verslas bando pritraukti žmones – ypatingai vaikus – pas save ir pripratinti juos prie žalingos, nepilnavertiškos mitybos – vardan savo pelno. Jei dar nežiūrėjote – pažiūrėkite: šmaikštus ir tikslus filmas. | Žr.filmą online | wikipedija

Šaltinis: Sigurdo straipsnis http://gyventisamoningai.lt/2008/05/07/10-filmu-2/
Papildomai galima pasižiūrėti:
–  “Sicko” (2007) – Moore’o filmas, pasakojantis apie JAV sveikatos apsaugos sistemos ydas;
–  “Surplus – Terrorized into Being Consumers” – “Sukompiliuota iš kuo įvairiausios vaizdinės ir garsinės medžiagos — nuo reklamų, Didžiojo aštuoneto šalių lyderių ar Fidelio Castro kalbų, iki anarchoprimityvisto Johno Zerzano samprotavimų, masinių protestų minėtųjų lyderių suvažiavimą, industrinės visuomenės kasdienio gyvenimo vaizdų. ”
– Taip pat savišvietai, verta pamatyti “11th hour” (rodytas ir 2008 m. Vilniaus kino pavasaryje)
–  “What a way to go” (pastarajame šneka ir pats D.Quinn, knygų “Izmaelis” ir “B istorija” autorius.
–  “The century of the self” (2002) – keturi BBC sukurti filmai, pasakojantys apie viesu rysiu industrijos gimima, itaka visuomenei ir ne tik,
– „Home“ rusiškąją „Dom“ versiją galite pasižiūrėti paspaudę nuorodą.