Kartą pas Sokratą atskubėjo susijaudinęs mokinys ir pareiškė, kad turįs jam naujienų apie gerą filosofo bičiulį. Sokratas liepė mokiniui nusiraminti, neskubėti pasakoti, kol neatsakys į tris mokytojo klausimus.

Pirmiausia Sokratą domino, ar mokinys yra absoliučiai tikras dėl to, kad jo pasakojimas remiasi faktais, o ne išmone. Mokinys susimąstė ir pasakė, kad pats jis to nematė, apie ką ketina pasakoti, bet yra girdėjęs iš kitų.

-Supranti, kad nesi tikras, jog tai tiesa, tada užduosiu kitą klausimą, – tęsė Sokratas, – ar ta naujiena, kurią man nori pranešti apie mano bičiulį, yra gera ar bloga? Ar ji skatins mane apie jį galvoti geriau, ar prasčiau?

Mokinys šįsyk tvirčiau atsakė, kad jo žinia tikrai nėra gera.

-Taigi, tu man nori papasakoti, kas skatina galvoti apie kitą žmogų blogiau, nors nesi tikras, kad tai tiesa, o ne išmonė? – perklausė Sokratas ir uždavė dar vieną klausimą:

-Ar aš asmeniškai turėsiu kokios nors naudos iš naujienos, kurią tu nori papasakoti? Gal tai perspėjimas apie galimą grėsmę, kurios galėčiau išvengti?

Mokinys vėl trumpam susimąstė ir atsakė: „Tiesą pasakius, ne.“

Tada Sokratas gūžtelėjo pečiais ir pasakė: „Jei tu nori perduoti man žinią, kuri galbūt nėra teisinga, nėra gera, nėra naudinga, tai kam man tokios žinios reikia. Geriau jau nieko nesakyk.“

Parengė A.N.
Šaltinis: bernardinai.lt