Inesa pasakoja:
Kaip ir žadėjau – siunčiu nuotraukas prieš programą (86Kg), po jos -8,6 kg atitinkamai -10% – buvo pasiektas mano tikslas; ir po 10 mėnesių -17 kg. Šitas svoris laikosi iki dabar (pusantrų metų nuo kursų pradžios) lengvai svyruojantis +/- kilogramas po ilgadienių švenčių…
Jaučiuosi nuostabiai – tiesa pasakius nesitikėjau tokių rezultatų, todėl, kad prieš tai ne kartą buvau bandžiusi mesti svorį įvairiausiais metodais… Kelis kartus buvo visai neblogai pasisekę, bet kiekvieną kartą kilogramai grįždavo su kaupu ir peržengus 40-tį (po mėnesio man sueis 44) svarstyklės nerodė mažiau 80 kilogramų. Aš niekada nebuvau labai liekna, bet mažiau 70-šimt paskutinį kartą svėriau dar būdama moksleivė (dabar sveriu 69 kg) …
Aš nebuvau iš tų, kam norėjosi ar reikėjo svorį mesti dėl per didelio cholesterolio, kraujospudžio, cukrinio diabeto ar nepatenkinto vyro. Aš tiesiog pati jaučiausi ne sava savo kūne, net stengdavausi nežiūrėti į veidrodį ir visos nuotraukos būdavo tik iki pusės… kažkoks stručio sindromas – jeigu nematai, tai – ne taip baisai ir atrodo… Iki tos dienos, kai ortopedas ieškantis priežasties dėl paskaudančio kelio man netikėtai liepė atsistoti ant svarstyklių ir tarė: “Jūsų BMI yra virš 30, o kiekvienas viršsvorio kilogramas sąnarius apkrauna penkis kartus daugiau. Pirmiausiai – reikėtų mažinti svorį!” ir paleido mane namo. Man tai buvo akibrokštas ir nemaloni teisybė, ir paskutinis lašas paskatinęs mane užsirašyti į Vaidos kursus per internetą (2016 m rugsėjo mėn 20d), nors tą vasarą buvau savarankiškai bandžiusi mesti svorį – brolio vestuvėms – gerdama liekninančius kokteilius… ir vistiek nepavyko perlaužti 80 kg ribos o reikėjo didelio užsispyrimo ir geležinės valios…
O dabar man labai lengva išlaikyti svorį, nes, skirtingai nuo kitų mano bandymų, tapo aišku ne tik ką valgyti, bet kokius produktus kada valgyti ir kokį poveikį tai turi tavo organizmui; ir svarbiausia – savijauta! Man gera save matyti veidrodyje, matuotis ir pirkti rūbus ne tuos į kuriuos įtelpu, bet tuos, kurie patinka; sulaukti komplimentų ir kartais prisipažinimų, kad jau buvau visai “sumoteriškėjus”, tik niekas nedrįsdavo to tiesiogiai pasakyti…
Jau 17 metu gyvenu ne Lietuvoje (iš pradžių Vokietijoje, dabar – Nyderlanduose) ir dabar dažnai dar tenka išgirsti, kada gi aš baigsiu savo dietą – kai pvz:. pas anytą išsiverdu pusrytinės košes vietoj bandelių, vien todėl, kad man skaniau, sočiau ir lengvesnis pojūtis skrandyje – o jiems sunku suprasti, kad tai man tai – visiškai ne dieta, o gyvenimo būdas, kai viskas einasi lengvai ir kito maisto net nesinori… O dvi mano geros draugės pamačiusios mane ir įsitikinusios rezultatais irgi užsirašė į kursus ir dabar yra dėkingos ne tik Vaidai bet ir man ?
Su geriausiais linkėjimais
Inesa
