Parduotuvėje prie lentynos dažnas pirkėjas turi vos kelias sekundes apsispręsti – griebti jau pažįstamą produktą ar rinktis kitą. Vieni pirmiausia žvilgteli į kainą, kiti – į kilokalorijų, dažniau vadinamų tiesiog kalorijomis, kiekį, cukrų ar riebalus. Tačiau vieno universalaus skaičiaus, kuris iš karto parodytų, ar produktas yra geras pasirinkimas, nėra.
Ar svarbiausias rodiklis – kilokalorijų skaičius?
Dažnai žmonės, įsigydami vieną ar kitą produktą bei gaminį, pirmiausia žvilgteli į kilokalorijų skaičių etiketėje. Dietistė, paklausta, ar tai yra būtent tas rodiklis, į kurį reikėtų atsižvelgti pirmiausia, sako, kad atsakymas gali būti dvejopas. „Nėra vienareikšmiško atsakymo, ir tam yra priežastis“, – pabrėžia V. Kurpienė. Pasak dietistės, tai, į ką reikėtų atkreipti dėmesį etiketėje, priklauso nuo to, apie kokį produktą kalbame. Pavyzdžiui, sviesto kaloringumas natūraliai bus gana didelis, tačiau įprastai žmogus jo nesuvalgo didelio kiekio. Tuo metu, pavyzdžiui, skirtingų mėsos gaminių, sausainių, duonos, batonėlių ar ledų kaloringumas gali gerokai skirtis.
„Bet jeigu žiūrime kitokius produktus, pavyzdžiui, mėsos gaminius, kurių šiaip reikėtų privengti, sausainius, duoną, batonėlius įvairiausius, ledus ir panašiai, tai šių dalykų kilokalorijų kiekis gali skirtis kelis kartus. Ypač jau pagamintų produktų kaloringumas gali būti didelis, nors kiekis mažas, ir tai gali sukelti vienokių ar kitokių iššūkių“, – aiškina pašnekovė.
Panašus principas galioja ir vertinant riebalus. V. Kurpienė sako, kad vien pažvelgti į bendrą riebalų kiekį ar sočiųjų riebalų dalį taip pat nepakanka. Kaip pavyzdį ji pateikia saulėgrąžų aliejų ir sviestą. „Pavyzdžiui, jeigu imsime saulėgrąžų aliejų – aišku, jame sočiųjų riebalų bus mažai. Bet ar tai labai vertingas aliejus? Nelabai. Jeigu imsime sviestą, aišku, jame sočiųjų riebalų bus daug. Klausimas, kiek mes jo naudosime. Arba, pavyzdžiui, paimsime sausainių ir ten bus hidrintų riebalų. Sviestas, mano nuomone, – sveikesni sotieji riebalai negu nesočiosios hidrintos rūgštys“, – pažymi ji.
Todėl, pasak dietistės, etiketę reikėtų vertinti ne atsietai nuo paties produkto, o pirmiausia apsibrėžti jo grupę. Jeigu perkamas vienos sudedamosios dalies produktas, pasirinkimas ir vertinimas paprastesnis. Pavyzdžiui, skirtingų rūšių mėsoje kilokalorijų kiekis gali gerokai skirtis: „Tada visai verta pasižiūrėti kaloringumą, nes, tarkime, kiaulienos išpjovos ir sprandinės kaloringumas gali skirtis kelis kartus.“
Vis dėlto pramoniniu būdu pagamintų produktų atveju, jos teigimu, reikėtų vertinti daugiau dalykų. Vienas jų – cukraus kiekis. Ir čia gali laukti netikėtumų.
„Ne visada įsivaizduojame, kad mėsos gaminyje gali būti cukrų. Kad ir tos pačios vytintos mėsos užkandėlės – net nesugalvotum“, – pastebi mitybos specialistė. Tas pats pasakytina ir apie kitų maisto prekių sudedamąsias dalis – vienur didelę reikšmę turi sudėtyje esantis baltymų kiekis – ar jis yra pakankamas tai produktų kategorijai, kitur susirūpinimą gali kelti druska ir per didelis jos kiekis sudėtyje. Tai – tik keletas pavyzdžių. Taigi žvelgti vien į kilokalorijų skaičių etiketėje dažnai nepakanka.
Ilga sudėtis nebūtinai reiškia blogą produktą
Dietistė tai pat pataria pažvelgti ir į sudedamųjų dalių sąrašą. Tiesa, vien ilgas sąrašas savaime dar nereiškia, kad produktas yra netinkamas. V. Kurpienė pabrėžia, kad ir šiuo atveju svarbu, apie kokį produktą kalbame.
„Kalbant apie etiketes, nėra vieno atsakymo „taip“ arba „ne“, jeigu neapsibrėžiame produktų grupės. Pavyzdžiui, jeigu imsime prieskonių mišinį arba su prieskoniais pagamintą produktą, prieskonių gali būti ir penkiolika – ir nieko tokio“, – šypteli ji ir pabrėžia, kad sudedamosios dalys etiketėje nurodomos mažėjančia tvarka – pirmiausia įrašoma ta, kurios produkte yra daugiausia, o toliau pateikiamos kitos.
Visai kitaip, jos teigimu, reikėtų vertinti situaciją, kai ilgame sąraše gausu nepažįstamų pavadinimų ar maisto priedų.
„Bet jeigu ten bus penkiolika E raidžių arba penkiolika mums nepažįstamų žodžių, nes dažnai vengiama žymėti E su skaičiais, vietoje to žymima žodžiais, tada jau kitaip. Jeigu žodžiai nepažįstami, tikėtina, kad ten yra įvairių maisto priedų. Tada jau verta susimąstyti, ką mes į save dėsime“, – pabrėžia ji.
Yra dar vienas dalykas, kurį patikrinti galima net neturint išsamių žinių apie mitybą. Tai, ar ant pakuotės didelėmis raidėmis pateikiamas pagrindinis produkto akcentas iš tiesų atitinka jo sudėtį. Dietistė kaip pavyzdį pateikia dabar populiarų saldiklį steviją. „Ant didelio maišelio didelėmis raidėmis užrašyta „stevija“, bet, pažiūrėję sudedamąsias dalis, dažniausiai pamatysime, kad pirmoje vietoje yra eritritolis, o stevijos – vos keli procentai“, – atkreipia dėmesį ji.
Jos teigimu, panaši situacija gali būti ir su duona. „Arba ant pakuotės bus parašyta „juoda duona“, ir mes įsivaizduosime, kad perkame ruginę duoną, bet sudėtyje galime pamatyti, jog rugiai yra tik ketvirtoje vietoje“, – toliau pavyzdžius vardija ji.
Lietuviai dažniausiai pirmiausia žiūri į kainą
Kiek apskritai Lietuvos pirkėjai domisi tuo, kas parašyta ant pakuotės? V. Kurpienė sako, kad nors žmonių, kurie atkreipia dėmesį į sudėtį, daugėja, renkantis maistą kainos kriterijus vis dar yra svarbus: „Jeigu žiūrėtume statistiką, daugiausia žmonių renkasi produktus pagal kainą, bet daugėja žmonių, kurie žiūri į sudėtį.“
Vis dėlto, jos teigimu, norint pradėti skaityti etiketes nebūtina iš karto tapti mitybos specialistu.
„Jeigu perkate tik natūralius produktus, kurių sudėtyje yra vienas produktas, nereikia labai daug žinoti“, – šypteli ji. Pirkėjams, kurie parduotuvėje pirmiausia ieško mažiausios kainos, o ne natūralaus produkto, dietistė pateikia svarbų argumentą. Jos teigimu, sveikesnė mityba dažnai reiškia mažesnes išlaidas maistui.
„Daugelis žmonių iš tiesų nustemba, kad perkame kai kuriuos, atrodytų, lyg ir brangesnius produktus, o galutiniame variante reikšmingai sutaupome – nuo 10 iki 50 procentų savo šeimos biudžeto maistui“, – statistika dalijasi pašnekovė. Paklausta, kodėl taip yra, ji išskiria kelias priežastis. Viena jų – paruoštų produktų kaina, kita – sotumas, kurį suteikia natūralūs produktai, o trečia – planavimas.
„Pavyzdžiui, pagamintas produktas kainuoja brangiau, nors ne visada taip atrodo. Tai vienas dalykas. Kitas dalykas – natūralūs produktai suteikia daug didesnį sotumo jausmą. O trečias dalykas – kai vertingiau maitiniesi ir gamini, tai planuoji. Planuodamas neprisipirksi ir neišmesi“, – aiškina ji.
Trys dažnos klaidos
Galiausiai dietistė išskiria tris klaidas, kurias žmonės daro skaitydami etiketes.
Pirmoji – susitelkimas į vieną skaičių, dažniausiai kilokalorijas, neįvertinant suvalgomo kiekio.
„Pirma klaida – susitelkia į vieną dalyką ir žiūri tik į kaloringumą. Bet reikėtų žiūrėti, kiek mes to dalyko valgysime. Jeigu valgysime šaukštelį arba šaukštą, nieko tokio, kad kaloringumas yra 600–800. Jeigu valgysime visą pakuotę, tada tai jau turi reikšmės“, – pabrėžia ji.
Antroji – etiketės ignoravimas tada, kai atrodo, kad jau ir taip aišku, kas yra produkto viduje: „Kitas dalykas – žmonės dažnai neskaito pakuotės etiketės, kai atrodo, kad ir taip aišku, kas yra viduje.“
Trečioji klaida – aklai pasitikėti tuo, kas parašyta didžiausiomis raidėmis.
„Tikrai sunku įsivaizduoti, kad mėsos gaminyje gali būti 10 procentų cukrų, juodoje duonoje dominuoja kvietiniai miltai arba ant pakuotės didelėmis raidėmis parašyta „stevija“, o sudėtyje dominuoja eritritolis, nors tai yra visai kitas dalykas“, – reziumuoja V. Kurpienė.
Straipsnis publikuotas Delfi
