Atgal į straipsnių sąrašą

Zigmuid Freud (Zigmundas Froidas).

Riktai 1 dalis
Riktai (2 dalis)
Riktai 3 dalis 

Ponios ir Ponai! Praeitą kartą sumanėme panagrinėti riktą kaip tokį, neatsižvelgdami į ketintą atlikti, bet jo sutrikdytą veiksmą; susidarė įspūdis, kad kartkartėmis riktas turi prasmę, tad sakėme: jeigu platesniu mastu pasitvirtintų, kad riktai yra prasmingi, tai jų prasmė mus domintų labiau nei aplinkybių, kuriomis įvyksta riktas, tyrimas.

Susitarkime dar kartą, ką laikysime kokio nors psichinio proceso ,,prasme‘‘ [Sinn]. Ne ką kitą, tik tikslą, kuriam tas procesas tarnauja, ir jo vietą tarp kitų psichinių reiškinių. Žodį ,,prasmė‘‘ mūsų samprotavimuose dažniausiai galime pakeisti žodžiais ,,tikslas‘‘ [Absicht], ,,tendencija‘‘ [Tendenz]. Bet ar mūsų tikėjimas, kad atradome rikto slepiamą ketinimą, nėra vienn klaidinanti regimybė arba poetiškas rikto išaukštinimas?

Kaip ir anksčiau tyrinėsime šnekos riktus ir apžvelgsime daugiau jų. Surasime ištisas grupes tokių, kurių tikslas aiškus, prasmė akivaizdi. Pirmiausia tai tie riktai, kuriais pasakome ne tai, ką ketinome, o visiškai priešingai. Pradėdamas posėdį prezidentas sako: ,,Skelbiu posėdį baigtą‘‘. Juk akivaizdu: jis nori baigti posėdį, tokia yra jo klaidos prasmė ir toks jo tikslas. Taip ir norisi pacituoti: ,,Jis juk pats tai sako!‘‘ Neprieštaraukite, kad tai neįmanoma, kad žinome, jog jis norėjo pradėti, o ne baigti posėdį, ir kad jis, mūsų laikomas aukščiausia instancija, irgi tai patvirtintų. Nepamirškite, kad susitarėme tirti riktus kaip tokius; jų santykį su sutrikdyta intencija aptarsime vėliau. Antraip padarytume loginę klaidą, tiesiog pašalindami problemą, kurią turime spręsti, – anglų kalba tai vadinama begging the question.

Kitais atvejais priešingybė nepasakoma tiesiogiai, bet vis tiek šnekos riktu atsiskleidžia priešinga prasmė. ,,Aš nelinkęs [vietoje ,,neįstengiu‘‘] įvertinti savo gerbiamo pirmtako nuopelnų‘‘. ,,Linkęs‘‘ [geneigt] nėra ,,neįstengiu‘‘ [geeignet] priešingybė, bet tai atviras prisipažinimas, visiškai netinkamas tomis aplinkybėmis, kuriomis oratorius turi kalbėti.‘‘

Pasitaiko ir tokių atvejų, kai šnekos riktas tiesiog priduria prie ketinimo prasmės kokią nors kitą prasmę. Tokiu atveju sakinys tampa kelių sakinių santrauka, santrumpa, sangrūda. Antai energingoji dama pareiškia: ,,Jis gali valgyti ir gerti, ką noriu.‘‘ Ji tarsi sako: ,,Jis gali valgyti ir gerti, ką nori; bet ko jis drįstų panorėti? Tai už jį noriu.‘‘ Atrodo, kad šnekos riktai dažnai yra tokios santrumpos. Pvz., baigdamas paskaitą apie nosies ertmę anatomijos profesorius klausia, ar klausytojai viską supratę, ir išgirdęs teigiamą atsakymą tęsia: ,,Abejoju, nes žmones, suprantančius nosies ertmės anatomiją, net milijoniniame mieste galima suskaičiuoti ant vieno piršto… atsiprašau, ant vienos rankos pirštų‘‘. Sutrumpinamas irgi turi savo prasmę: tėra vienas tai suprantantis žmogus.

Bet greta šių grupių, kurių riktai savaime atskleidžia prasmę, esama kitų, kurių riktai nepateikia nieko akivaizdžiai prasmingo, – taigi primygtinai prieštarauja mūsų lūkesčiams. Jei kas nors šnekos riktu iškraipo tikrinį vardą arba ištaeia beprasmį garsų kratinį, tai, atrodytų, vien šių gana dažnai pasitaikančių klaidų pakanka, kad neigiamai atsakytume į klausimą, ar visi riktai yra prasmingi. Bet labiau įsigilinę į tokius pavyzdžius pamatysime, kad ir šiuos iškraipymus visai nesunku suprasti, kad ne toks didelis skirtumas tarp pastarųjų neaiškių ir ankstesnių akivaizdžių atvejų.

Vienas ponas, paklaustas apie savo arklio sveikatos būklę, atsako: ,,Ja, das draut… Das dauert vielleicht noch einen Monat.‘‘ [,,Tai tikriausiai tęsis dar kokį mėnesį‘‘, tik vietoje žodžio ,,tęsis‘‘ (dauert) pradžioje ištaria ,,draut‘‘]. Paklaustas, ką norėjęs pasakyti, ponas paaiškina, jog pamanęs, kad tai liūdna (traurige) istorija; anas ,,draut‘‘atsirado, susipynus šiems dviem žodžiams: ,,dauert‘‘ ir ,,traurige‘‘ (Merringer, Mayer).

Kitas pasakoja apie kažkokius jo požiūriu smerktinus įvykius ir priduria: ,,Dann aber sind die Tatsachen zum Vorschein gekommen.‘‘ [,,Bet tada aikštėn iškilo faktai‘‘; vietoje ,,Vorschein‘‘ (zum Vorschein kommen – iškilti, paaiškėti), pasakoma ,,Vorschwein‘‘]. Paklaustas jis patvirtina norėjęs tuos įvykius pavadinti kiaulystėmis (Schweinereien). Iš dviejų žodžių – ,,Vorschein‘‘ ir ,,Schweinerei‘‘ – atsirado keistasis ,,Vorschwein“.

Prisiminkime jaunąjį vyriškį, norėjusį begleitdigen nepažįstamą damą. Keistąjį darinį ryžomės išskaidyti į žodžius begleiten ir beleidigen; jokių įrodymų nereikalaudami jautėme, kad toks aiškinimas teisingas. Šie pavyzdžiai patvirtina, kad ir tokius neaiškius šnekos riktus galima kildinti iš dviejų skitingų ketinimų sandūros, jų interferencijos; skirtumas tik toks, kad kartais vienas ketinimas visiškai pakeičia kitą (substitucija), – tokiu atveju šnekos riktu pasakoma priešingybė, – o kartais vienas ketinimas tik iškraipo arba modifikuoja kitą, – tokiu atveju atsiranda žodžiai – mišrūnai, atrodantys labiau ar mažiau prasmingi.

Tikiuosi, kad dabar atskleidėme daugelio šnekos riktų paslaptį. Šis atradimas pravers aiškinant ir kitas iki šiol mįslingas jų grupes. Pavyzdžiui, vargu ar galime teigti, kad vardai visada iškraipomi dėl dviejų panašių, bet skirtingų vardų konkurencijos. Tačiau antrąjį ketinimą nesunku atspėti. Juk dažnai vardų iškraipymas nėra šnekos riktas; šitaip siekiama sudarkyti vardą, suteikti jam kokį nors niekinamą atspalvį – tai yra savotiškas įžeidinėjimo būdas, kurio kultūringas žmogus išmoksta atsisakyti gan greitai, bet nenoromis. Jis dažnai sau leidžia tokį ,,pokštą‘‘, beje, itin lėkštą. Paminėsiu labai ryškų ir bjaurų tokio vardų iškraipymo pavyzdį: šiais laikais Prancūzijos Respublikos prezidento Poincare pavardė virto ,,Schweinskarre‘‘. Gali būti, kad šnekos riktas kaip ir vardo iškraipymas yra ne kas kita kaip niekinamas ketinimas. Negana to, panašiai turime aišknti tuos šnekos riktus, kurie įgyja komišką arba absurdišką atspalvį. ,,Siūlau atsiraugėti [vietoje ,,susidaužti‘‘] į mūsų šefo sveikatą‘‘. Šventišką nuotaiką nelauktai sudrumsčia apetito nekeliantis žodis – įsibrovėlis; prisiminus tam tikras plūstančias ar pašaipias kalba nesunku įtarti, kad ir čia atsiskleidžia tendencija paprieštarauti perdėtam garbinimui ir pasakyti daugmaž taip: ,,Netikėkite, viskas nerimta, nusišvilpti man į jį‘‘, ir pan. Tą patį galime pasakyti ir apie tuos šnekos riktus, dėl kurių neužgaulūs žodžiai tampa nepadoriais, nešvankiais: taip iš apropos [beje] atsiranda apopos [per sėdynę], arba iš Eiwessscheibchen [baltymų plokštelė] – Eischeissweibchen [šūdina bobelė]. (Meringer, Mayer).

Pažįstame daug žmonių, kurie jaučia malonumą tyčia iškraipydami neužgaulius žodžius, paversdami juos nešvankiais; jie laikomi sąmojingais, bet iš tikrųjų ką  nors panašaus išgirdę turėtume pirma paklausti, ar žmogus sąmoningai pokštavo, ar tai buvo jo šnekos riktas.

Na, palyginti nedidelėmis pastangomis ir būsime išsprendę riktų mįslę! Jie nėra atsitiktinumai, tai rimti psichiniai aktai, turintys prasmę, atsirandantys dėl dviejų skirtingų ketinimų sąveikos – tiksliau pasakius, jų išveikos. Įsivaizduoju, kokių klausimų ir abejonių lavina dabar ketinate mane užgriūti, ir reikia atsakyti į šiuos klausimus, išsklaidyti jūsų abejones, – antraip negalėsime pasidžiaugti pirmuoju mūsų darbo rezultatu. Tikrai nenoriu ginti jūsų prie skubotų išvadų. Blaiviai apsvarstykime viską – paeiliui, žingsnis po žingsnio.

Ko norite manęs paklausti? Ar manau, kad paaiškinome visus šnekos riktų atvejus, ar tik kai kuriuos iš jų? Ar galime apibendrinti ir šitaip paaiškinti kitas riktų rūšis, – skaitymo, rašymo riktus, maršą, nukišimą, daiktų pasisavinimą ,,apsirikus‘‘ ir t.t.? Kokią reikšmę gali turėti tokie veiksniai kaip nuovargis, jaudulys, išsiblaškymas, dėmesio sutrikimas, jeigu kalbame apie psichinę riktų prigimtį? Be to, juk matome, kas iš dviejų konkuruojančių rikto ketinimų vienas visada yra akivaizdus, o kitas ne visada. Tą ką daryti, kad įspėtume, koks tas kitas ketinimas, o jei manome jį atspėję, kaip įrodyti, kad tai tiesa, ne vien spėlionė? Ar turite daugiau klausimų? Jei ne, tęsiu toliau. Priminsiu, kad patys riktai mums nėra labai svarbūs, kad juos tiriame norėdami pramokti šio to, kas galbūt pravers psichoanalizei. Todėl dabar paklausiu: kokie ketinimai arba tendencijos gali būti trikdantys, koks yra trikdančių ir sutrikdytų ketinimų santykis? Savo darbą galėsime tęsti tik atsakę į šiuos klausimus.

Ar visos šnekos riktus paaiškinome? Esu linkęs tuo tikėti, nes kaskart, kai tiri šnekos riktą, atrandi ir tokio pobūdžio sprendimą. Bet tai anaiptol neįrodo, kad šnekos riktai negali atsirasti kitaip. Tebūnie; mūsų teorijai nesvarbu, nes išvados, kuriomis norime grįsti psichoanalizę, liks tos pačios, net jei, nors taip nėra, mūsų požiūrį tepatvirtintų tik šnekos riktų mažuma. Užbėgdamas už akių teigiamai atsakysiu ir į antrąjį klausimą: ar galime apibendrinti ir kitų rūšių riktams pritaikyti tai, ką sužinojome apie šnekos riktus? Patys tuo įsitikinsite, kai imsimės tirti rašymo riktų, daiktų pasisavinimo ,,apsirikus‘‘ ir kitokius pavyzdžius. Bet dėl metodinių sumetimų patariu nesiimti šio darbo, kol nuodugniai neištirsime šnekos riktų.

Daugiau dėmesio reikėtų skirti klausimui, ką mums galėtų reikšti kitų autorių akcentuojami kraujotakos sutrikimo, nuovargio, jaudulio, išsiblaškymo veiksniai bei dėmesio išsklaidymo teorija, jei pripažįstame minėtą psichinį šnekos riktų mechanizmą. Įsidėmėkite: mes anaiptol neneigiame šitų veiksnių. Apskritai psichoanalizė retai neigia tai, ką teigia kiti; paprastai ji tik priduria ką nors nauja, tiesa, dažnai paaiškėja, kad svarbiausia yra kaip tik tai, ką ji pridūrė ir kas iki šiol nebuvo pastebėta. Mes besąlygiškai pripažįstame, kad šnekos riktai gali įvykti dėl fiziologinių aplinkybių – lengvo negalavimo, kraujotakos sutrikimo, nuovargio, – jūs tai žinote iš savo kasdienės asmeninės patirties. Bet tokio paaiškinimo nepakanka! Pirmiausia tai nėra būtinos rikto sąlygos. Šnekos riktų pasitaiko ir tada, kai esi visai sveikas ir jautiesi normaliai. Tad šie fiziologiniai veiksniai gali tik palengvinti ir paspartinti savotiško šnekos riktą sukeliančio psichinio mechanizmo veikimą. Kažkada kalbėdamas apie šitą sąryšį pasinaudojau alegorija, kurią dabar vėl pakartosiu, nes neišmanau, ką geresnio galėčiau pasiūlyti. Įsivaizduokime, kad gūdžią naktį einu kokia nors atokia vieta; mane netikėtai užpuola valkata ir atima laikrodį bei piniginę; plėšiko veido neįžiūriu, tad artimiausiame policijos skyriuje išdėstau savo skundą tokiais žodžiais: ,,Vienišumas ir tamsa ką tik pagrobė mano brangenybes‘‘. Policijos komisaras galėtų į tai atsakyti: ,,Nereikėtų laikytis tokio perdėm mechanistinio požiūrio. Verčiau apibūdinkime aplinkybes taip: prisidengęs tamsa, Jūsų vienišumo paskatintas nepažįstamas plėšikas atėmė iš Jūsų vertingus daiktus. Man atrodo, kad pagrindinis uždavinys dabar yra surasti plėšiką. Gal tuomet galėsime atimti jo grobį‘‘.

Akivaizdu, kad šie psichofiziologiniai veiksniai – jaudulys, išsiblaškymas, dėmesio sutrikimas – nelabai padeda paaiškinti riktus. Jie tėra frazės, širmos, ir nesibaiminkime pažvelgti anapus jų. Paklauskime, kas sukėlė jaudulį, kas nukreipė dėmesį? Reikia pripažinti, kad garsų įtakos, žodžių panašumas, įprastinės žodžius lydinčios asociacijos irgi svarbios. Jos palengvina šnekos rikto raišką, rodo kelius, kuriais šis gali klajoti. Bet ar pamatęs prieš akis kelią tuoj pat pulsiu juo eiti? Tam, kad ryžčiausi juo eiti, man reikia motyvo ir, priedo, jėgos, kuri mane juo stumtų. Vadinasi, garsų ir žodžių sąsajos kaip ir fiziologinės aplinkybės tik palengvina šnekos rikto raišką, bet negali jo paaiškinti. Pagalvokite apie tai, jog daugeliu atvejų mano kalbos nesutrikdo nei tai, kad mano naudojami žodžiai skambesiu primena kitus, nei tai, kad jie glaudžiai susiję su savo priešingybėmis ar sukelia įprastas asociacijas. Galėtume sutikti su filosofu Wundru, teigiančiu, kad šnekos riktas įvyksta, kai dėl fizinio išsekimo polinkis asocijuoti ima vyrauti tarp kitų šnekos intencijų. Tai skambėtų visai neblogai, jeigu ne patirtis, liudijanti, kad kai kuriais šnekos riktų atvejais stinga fizinių, kai kuriais – asociatyvių paskatų.

Bet itin įdomus kitas jūsų klausimas: kaip nustatome abi tarp savęs interferuojančias tendencijas? Tikriausiai net nenumanote, kokios išvados gresia atsakius į jį. Ar ne tiesa, kad viena iš dviejų, sutrikdytoji (gestӧrte) tendencija visuomet akivaizdi: riktą padaręs žmogus ją žino ir pripažįsta. Dingsčių abejonėms ir apmąstymams gali atsirasti tik dėl kitos, rikdančios (stӧrende) tendencijos. Jau girdėjote ir, žinoma, nepamiršote, kad kai kada ši tendencija irgi aiški. Ją atskleidžia šnekos rikto efektas, jei tik drįsime šį efektą laikyti įrodymu. Antai prezidentas pasako priešingybę – akivaizdu, kad jis nori pradėti posėdį, bet taip pat akivaizdu, kad mielai jį baigtų. Tai taip aišku, kad nebelieka ką aiškintis. Bet kitais atvejais, kai trikdanti tendencija tik iškraipo pirmykštę, pati ne visiškai atsiskleisdama, – kaip ją nustatyti, atsižvelgiant į iškraipymo pobūdį.

Su viena riktų grupe tai galime atlikti labai paprastai ir užtikrintai, lygiai taip, kaip nustatėme sutrikdytąją tendenciją. Juk pastarąją tiesiog išgirstame iš kalbėtojo lūpų; apsirikęs jis tuoj pat pasitaiso ir ištaria pradžioje ketintus sakyti žodžius: ,,Das draut, nein, das dauert vielleicht noch einen Monat.‘‘ Jis pats pasako ir iškraipančią tendenciją. Paklaustas, kodėl pradžioje ištarė ,,draut‘‘, jis atsako: ,,Norėjau pasakyti: Das ist eine traurige Geschichte‘‘. Kitu atveju, ištaręs ,,Vorschwein‘‘, jis taip pat patvirtina, kad norėjęs pasakyti: ,,Das ist Schweinerei‘‘, bet susitvardęs pasakęs kitaip. Vadinasi, čia trikdančiąją tendenciją pavyko nustatyti taip pat sėkmingai, kaip ir sutrikdytąją. Sąmoningai pasitelkiau pavyzdžius, kuriuos pateikia ir aiškina ne aš ar kuris nors mano sekėjas. Tam, kad riktas paaiškėtų, abiem atvejais teko įsikišti. Reikėjo paklausti kalbančiojo, kodėl jis apsiriko, ką jis galėtų pasakyti apie šį šnekos riktą. Antraip jis būtų tiesiog nutylėjęs, nepanūdęs aiškinti. Paklaustas jis pateikė pirmą į galvą atėjusį paaiškinimą. Atminkite, kad toks įsikišimas ir jo rezultatas – jau psichoanalizė, bet kokio psichoanalitinio tyrimo, kurio imsimės vėliau, pavyzdys.

Ar nebūsiu pernelyg nepatiklus manydamas, kad bet kokia užuomina apie psichoanalizę tuoj pat pažadina ir jūsų priešinimąsi? Ar nepanorėsite man paprieštarauti, girdi, klausinėjamo žmogaus pateikiama informacija nieko neįrodo? Žinoma, jūs manote, kad paklaustas jis stengiasi atsakyti į klausimą, mėgina paaiškinti savo šnekos riktą ir griebiasi pirmos į galvą atėjusios minties, kuri, jo manymu, tinka tokiam paaiškinimui. Tai anaiptol nereiškia, kad šnekos riktas atsirado kaip tik taip. Galėjo būti taip, bet galėjo ir kitaip. Argi negalėtų jam šauti į galvą ir kitas paaiškinimas, toks pat ar net labiau tinkamas?

Keista, kad taip menkai tevertinate psichinį faktą! Įsivaizduokite: kažkas atliko cheminę tam tikros medžiagos analizę ir nustatė, kad jos sudėtyje esama kitos medžiagos – kažkiek miligramų. Žinant šį svorį galima daryti tam tikras išvadas. Ar manote, kad kokiam nors chemikui šautų į galvą nesutiktisu tomis išvadomis motyvuojant tuo, kad išskirtosios medžiagos svoris galėjęs būti ir kitoks? Kiekvienas sutinka su faktu, kad svoris buvo toks, o ne kitoks, ir juo grindžia paskesnes išvadas. O susidūrę su akivaizdžiu psichiniu faktu, kad klaustajam į galvą atėjo tam tikra mintis, nesutinkate ir sakote, kad mintis galėjusi būti ir kita! Puoselėdami psichikos laisvės iliuziją nenorėtumėte jos išsižadėti. Labai gaila, kad šiuo klausimu mūsų požiūriai visiškai skirtingi.

Dabar jau liausitės ginčijęsi, bet tik tam, kad priešgyniautumėte dėl kitko. Sakysite: ,,Mes suprantame – tai ypatinga psichoanalizės technika, kuria siekiama, kad pats analizuojamasis paaiškintų savo problemą. Imkime dabar tą pavyzdį su oratoriumi, kviečiančiu susirinkusius atsiraugėti [susidaužti] į šefo sveikatą. Pasak Jūsų, trikdantysis ketinimas šiuo atveju yra patyčia – kaip tik ji trukdo oratoriui išsakyti liaupses. Bet tai tėra Jūsų aiškinimas, be to, grįstas stebėjimais, neturinčiais nieko bendro su šnekos riktu. Jeigu paklaustumėte apsirikusiojo, tai jis tikrai nesutiktų, kad ketino pasityčioti; priešingai, jis tai energingai neigtų. Kodėl net toks aiškus protestas nepriverčia Jūsų atsisakyti savo visiškai neįrodomo aiškinimo?‘‘

Taip, šįsyk prieštaravimas rimtas. Įsivaizduoju aną nepažįstamą oratorių; galbūt tai šefo asistentas, gal net privatdocentas, jaunas vyriškis, kurio laukia puiki ateitis. Aš imu primygtinai kvosti, ar jis nejautęs šefo liaupsinimui besipriešinančios tendencijos? Na, ir įklimpau! Jo kantrybė netrukus išsenka, ir jis pratrūksta: ,,Ei, nustokit mane kamantinėjęs, antraip susilauksit nemalonumų! Savo įtarinėjimais norit pakenkti mano karjerai? Aš tik ištariau ,,aufstoβen‘‘ vietoje ,,anstoβen‘‘, ir tik todėl, kad jau anksčiau tame pašiame sakinyje dusyk pasakiau auf. Meringeris tai vadina argarsiu, ir nėra ko viską šitaip kreivai šleivai aiškinti. Supratote? Gana!‘‘ Hm, reakcija tiesiog stulbinanti, neigimas išties energingas. Matau, kad iš jaunojo vyriškio nieko nepešiu, antra vertus, tokia reakcija liudija stiprų asmeninį norą, kad jo šnekos riktas nieko nereikštų. Jums turbūt irgi atrodys, kad nedera būti tokiam grubiam, kai vyksta grynai teorinis tyrimas, bet, šiaip ar taip, juk jis geriau žino, ką norėjęs pasakyti ir ko nenorėjęs. Sakote, žino? Leiskite tuo suabejoti.

Na, dabar jau tikrai prirėmėte mane prie sienos. ,,Tai tokia ta Jūsų technika, – girdžiu sakant. – Jeigu apsirikęs žmogus kalba taip, kaip Jums reikia, tai paskelbiate jį didžiausiu ir rimčiausiu autoritetu. ,,Juk jis pats tai pasakė!‘‘ Bet jei tai, ką jis kalba, Jums netinka, tai iškart pareiškiate, kad tai niekai, kad nereikia juo tikėti.‘‘

Taip, jūs teisūs. Bet galiu pateikti panašų tokio pat neįtikimo elgesio pavyzdį. Jei kaltinamasis prisipažįsta padaręs nusikaltimą, teisėjas juo tiki; bet teisėjas netiki, jei kaltinamasis nusikaltimą neigia. Antraip negalėtų būti jokios teisėtvarkos, ir jūs patys pripažįstate šią sistemą, nepaisydami pasitaikančių klaidų.

,,Taip, bet ar Jūs esate teisėjas, o apsirikęs žmogūs – nusikaltėlis? Argi šnekos riktas – nusikaltimas [Vergehen]?‘‘

Gal ir nevertėtų atsisakyti šito palyginimo. Bet pažvelkime, kokių skirtingų nuomonių prieita kiek pasigilinus į, regis, tokią nekaltą riktų problemą. Šitų skirtybių kol kas nepajėgiame užglaistyti. Remdamasis teisėjo ir kaltinamojo analogija siūlau laikiną kompromisą. Jūs turite sutikti, kad rikto prasmė nekelia abejonių, jei ją pripažįsta analizuojamasis. Aš savo ruožtu sutinku, kad neįmanoma tiesiogiai įrodyti numanomą prasmę, jeigu analizuojamasis atsisako pateikti žinias ir, aišku, jei jis mums apskritai nepasiekiamas. Tada, kaip ir teisėtvarkos atveju, esame priversti griebtis netiesioginių įkalčių, kurie gali padaryti mūsų išvadas labiau ar mažiau tikėtinas. Dėl praktinių sumetimų teismas kartais privalo paskelbti teisiamąjį kaltu, remdamasis netiesioginiais įkalčiais. Mums to nereikia daryti; bet ir mes neturėtume atsisakyti naudotis netiesioginiais įkalčiais. Klystume manydami, kad mokslą sudaro vien griežtai įrodomos tezės, ir būtume neteisūs šito reikalaudami. Tokį reikalavimą mokslui gali kelti tik autoriteto ieškantis protas, jaučiantis poreikį pakeisti savo religinį katekizmą kitu, kad ir moksliniu. Mokslo katekizme tėra keletas apodiktinių tezių, kiti jo teiginiai turi tam tikrą tikėtinumo laipsnį. Mokslinio mąstymo požymis ir yra sugebėjimas tenkintis tokiu laipsnišku artėjimu prie tiesos ir tęsti konstruktyvų darbą, net ir nesulaukus galutinio savo teiginių patvirtinimo.

Tačiau kuo remsimės aiškindami šnekos riktą, kur ieškosime netiesioginių įkalčių, jei rikto prasmės neatskleis analizuojamojo parodymai? Daug kur. Pradžioje pasitelksime analogiją su kitais fenomenais, ne riktais, pvz., teigdami, kad vardų iškraipymo riktas turi tą pačią niekinamą prasmę kaip ir sąmoningas jų darkymas. Paskui patyrinėsime tas psichines aplinkybes, kuriomis įvyko riktas, atsižvengsime į tai, ką žinome apie apsirikusio žmogaus būdą bet tuos įspūdžius, kuriuos jis patyrė prieš apsirikdamas, – galbūt kaip tik į juos jis reaguoja šiuo riktu. Paprastai riktą aiškiname bendriausiais principais, tad pradžioje tai tėra spėlionė, prielaida, kurią vėliau patikriname tirdami psichines aplinkybes. Kartais tenka laukti rikto išpranašautų įvykių, kurie patvirtintų mūsų prielaidą.

Nelengva pateikti reikiamų įrodymų apsiribojus vien šnekos riktų srtimi, nors įspūdingų pavyzdžių esame ir čia. Akivaizdu, kad vyriškis norėjęs begleitdigen damą, yra drovuolis; dama, kurios vyras gali valgyti ir gerti ką ji norinti, mano žiniomis, yra viena iš tų energingų moterų, kurios komanduoja namuose. Arba imkime tokį pavyzdį: visuotiniame ,,Konkordijos‘‘ susirinkime jaunas šios draugijos narys pasako karštą opizicinę kalbą, kurioje valdybos narius pavadina ,,Vorschuβmitglieder‘‘ [paskolos nariai]; panašu, kad šis žodis atsirado, sujungus du žodžius: Vorstand [valdyba] ir Ausschuβ [komitetas, komisija]. Spėjame, kad trikdantis ketinimas buvo nukreiptas prieš jo opozicinį įkarštį ir kažkaip susijęs su paskola. Iš tiesų, netrukus sužinome, kad oratorius nuolat stokodavęs pinigų ir kaip tik buvo įteikęs prašymą paskolai gauti. Trikdančiu ketinimu tikrai galėjo tapti tokia mintis: ,,Neprieštarauk taip smarkiai, juk tai tie patys žmonės, kurie suteiks tau paskolą‘‘. Gausų tokių netiesioginių įkalčių rinkinį galiu pateikti perėjęs į plačias kitų riktų lankas.

Jei kas nors pamiršta šiaip gerai žinomą tikrinį vardą ir niekaip negali jo prisiminti, tai galime spėti, kad jis nusiteikęs prieš šio vardo savininką, nenori apie jį galvoti. Atidžiau patyrinėkime psichines aplinkybes, kuriomis įvyksta šis riktas. ,,Ponas Y beviltiškai įsimylėjo damą, kuri netrukus ištekėjo už pono X. Nors ponas Y jau seniai pažįsta poną X ir net susijęs su juo verslo ryšiais, jis nuolat pamiršta jo pavardę ir kaskart, kai nori jam parašyti, turi paklausti kitų darbuotojų, kokia jo pavardė‘‘. Akivaizdu, kad ponas Y nieko nenori žinoti apie savo laimingąjį varžovą. ,,Nenoriu apie jį net pagalvoti!‘‘

Arba: viena dama teiraujasi gydytojo apie savo pažįstamos sveikatą, bet vadina ją mergautine pavarde. Jos dabartinę pavardę ji pamiršusi. Paskui dama prisipažįsta, kad draugės santuoka jai labai nepatikusi ir ji negalinti pakęsti jos vyro.

Dar grįšime prie vardų maršos ir aptarsime ją kitais požiūriais; dabar mus pirmiausia domina psichinės aplinkybės, kuriomis užmirštama.

Ketinimų maršą paprastai galime sieti su priešingų ketinimų srautu, trukdančiu įvykdyti ankstesnįjį ketinimą. Tai ne vien mūsų, psichoanalitikų, nuomonė, toks yra visuotinis žmonių požiūris, kurio jie laikosi kasdieniniame gyvenime, bet kažkodėl neigia kaip teoriją. Globotinis nepateisina globėjo, atsiprašančio už tai, kad pamiršo jo prašymą. Globotinis galvoja: ,,Jam visai nerūpi; pažadėjo, bet nesiruošia to daryti.‘‘ Vadinasi, ir gyvenime marša smerkiama, populiarusis požiūris į šį riktą nesiskiria nuo psichoanalitinio. Įsivaizduokite namų šeimininkę, pasitinkančią svečią tokiais žodžiais: ,,Ką, ateinate šiandien? Aš visai pamiršau, kad pakviečiau Jus šiandienai‘‘. Arba jaunuolį, kuris turėtų prisipažinti mylimajai, kad pamiršo ateiti į sutartą pasimatymą. Žinoma, jis to neprisipažins, veikiau ekspromtu išgalvos pačias neįtikimiausias kliūtis, sutrukdžiusias jam ateiti ir net pranešti, jog neateis. Jei ką nors pamiršai atlikdamas karinę prievolę, tai atsiprašymas negelbsti ir neapsaugo nuo bausmės, – šitai žinome ir su tuo sutinkame. Tokiu atveju visi žmonės kažkodėl sutaria, kad riktas turi prasmę, sutaria net ir dėl to, kokia ta prasmė. Kodėl jie nėra ganėtinai nuoseklūs ir neapibendrina, nepripažįsta, kad tai būdinga ir kitiems riktams? Žinoma, atsakyti galima ir į šitą klausimą.

Jeigu ketinimų maršos prasmė nekelia abejonių net nespecialistams, tai juolab nenustebsite, kad rašytojai irgi panašiai vertina šį riktą. Tie, kurie skaitėte ar matėte B. Shaw Cezarį ir Kleopatrą, prisimenate, kad paskutinėje scenoje išvykstantį Cezarį kamuoja mintis, jog jis buvo nusprendęs dar kažką padaryti, bet pamiršo ką. Galiausiai paaiškėja, kad jis pamiršo atsisveikinti su Kleopatra. Šia maža scena rašytojas nori didžiajam Cezariui priskirti tokį pranašumą, kuriuo šis nepasižymėjo ir kurio net nesiekė. Istoriniai šaltiniai liudija, kad Cezaris privertė Kleopatrą atvykti į Romą, kad ji buvo čia su mažuoju Cezarionu, o kai Cezarį nužudė, slapta pabėgo iš miesto.

Ketinimų maršos atvejai apskritai tokie aiškūs, kad nedaug tepasitarnauja mūsų tikslui iš psichinių aplinkybių nustatyti netiesioginius įkalčius, padedančius atskleisti rikto prasmę. Todėl patyrinėkime itin daugiareikšmius ir neaiškius riktus – daiktų pametimą ir nukišimą. Jums, žinoma, atrodys, neįtikima, kad prie pametimo, kurį išgyvename kaip skaudų atsitiktinumą, dažnai patys esame prisidėję. Tačiau galima pateikti daugybę tokių pavyzdžių: jaunuolis pameta pieštuką, kuris buvo jam labai brangus. Išvakarėse jis gavo svainio laišką, kuris baigėsi žodžiais: ,,Aš nei noriu, nei turiu laiko remti tavo lengvabūdiškumą ir tinginystę.‘‘ Pieštukas buvo svainio dovana. Jei ne šis sutapimas, negalėtume teigti, kad pamesdamas pieštuką jaunuolis ketino juo atsikratyti. Panašūs pavyzdžiai labai dažni. Daiktą pameti, kai susikivirčiji su tuo žmogumi, kuris jį davė ir kurio nebenori prisiminti, arba kai pats daiktas nelabai patinka ir ieškai dingsties pakeisti jį kitu, geresniu. Tą patį ketinimą įgyvendiname daiktą numesdami, sudaužydami, sulaužydami. Ar galime laikyti atsitiktinumu tai, kad moksleivis kaip tik prieš gimtadienį pameta, sugadina, sulaužo savo daiktus, pvz., portfelį ir kišeninį laikrodį?

Kas nesyk išgyveno kankynę, negalėdamas surasti kažkur nukišto daikto, nenorės patikėti ir tuo, kad nukišo jį tyčia. Tačiau neretai nukišimo aplinkybės patvirtina, jog ketinta trumpam ar net ilgam pašalinti daiktą iš akių. Pateiksiu bene gražiausią tokios rūšies pavyzdį:

Jaunas vyriškis man pasakoja: ,,Prieš keletą metų turėjau šeimyninių nesusipratimų, laikiau savo žmoną pernelyg šalta; nors mielai pripažinau nepaprastas jos savybes, bet gyvenome šalia vienas kito nepatirdami šiltų jausmų. Vieną dieną grįžusi po pasivaikščiojimo ji padovanojo man knygą, kurią nupirko manydama, kad ši būsianti man įdomi. Padėkojau už šį ,,dėmesio‘‘ ženklą, pažadėjau knygą perskaityti, padėjau ją, o paskui niekaip negalėjau surasti. Praėjo keletas mėnesių, kartais prisimindavau pražuvėlę ir mėgindavau, bet vis nesėkmingai, ją surasti. Po pusmečio susirgo mano mylima mama, gyvenusi atskirai. Žmona išvyko slaugyti uošvės. Ligonės būsena buvo labai sunki, bet žmona puikiai susitvarkė parodydama geriausias savybes. Vieną vakarą grįžtu namo sužavėtas jos laimėjimų ir kupinas dėkingumo. Prieinu prie savo rašomojo stalo, be jokio tikslo tarsi lunatikas atidariau vieną stalčių ir viršuje pamatau taip ilgai ieškotą nukištąją knygą‘‘. Išnykus motyvui, atsirado ir nukištas daiktas.

Ponios ir Ponai! Galėčiau be galo išplėsti tokių pavyzdžių rinkinį. Bet dabar nenoriu to daryti. Be to, gausios medžiagos riktų studijoms rasite mano ,,Kasdienio gyvenimo psichopatologijoje‘‘ (pirmąsyk išleistoje 1901 metais). Visi šie pavyzdžiai patvirtina tai, kad riktai turi prasmę, ir parodo, kaip šitą prasmę galime nustatyti žinodami aplinkybes, kuriomis įvyko riktas. Šiandien kalbėsiu trumpiau, nes tirdami šiuos fenomenus apsiribojome ketinimu gauti būtinų žinių įvadui į psichoanalizę. Tik dvi riktų grupes dar aptarsime – pasikartojančius ir kombinuotus riktus, ir dar tai, kaip vėlesni įvykiai patvirtina mūsiškius riktų aiškinimus.

Pasikartojantys ir kombinuoti riktai yra tikras riktų žiedas. Jei mums rūpėtų įrodyti tai, kad riktai gali turėti prasmę, išsyk būtume pasitenkinę tik jais, nes jų prasmė akivaizdi net ribotam protui, jos nenuneigia priekabiausia kritika. Kartais riktai kartojasi su atkaklumu, visiškai pritinkančiu ketinimui, bet toli gražu nebūdingu atsitiktinumui. Galiausiai vienos rūšies rikrų pakeitimas kitos rūšies riktais liudija, kad svarbiausia ir esmingiausia yra ne rikto forma, ne ta priemonė, kuri pasitelkiama, bet ketinimas, kurį atspindi riktas ir kuris turi būti įgyvendintas bet kokiu būdu. Noriu pateikti pakartotinės maršos pavyzdį: E. Jonesas pasakoja, kaip kartą dėl jam pačiam neaiškių motyvų laikė laišką ant savo rašomojo stalo kelias dienas. Galiausiai ryžosi jį išsiųsti, bet netrukus laiškas grįžo iš Dead letter office (neatsiimtų laiškų skyriaus), mat, jis pamiršo užrašyti adresą. Užrašęs adresą vėl nunešė laišką į paštą, bet šįsyk neužklijavęs pašto ženklo. Dabar jis jau turėjo pripažinti, kad iš vis nenorėjo to laiško išsiųsti.

Kitu atveju susipina daikto pasisavinimas ,,apsirikus‘‘ [Vorgreifen] ir jo nukišimas. Pvz., viena dama keliauja su savo svainiu, garsiu dailininku, į Romą. Romoje gyvenantys vokiečiai sutinka svečią labai iškilmingai ir padovanoja jam auksinį Antikos laikų medalį. Dama įsižeidžia, kad jos svainis nepakankamai vertina gražųjų daiktą. Paskui ją pakeičia sesuo, o ji grįžta namo ir čia išpakuodama daiktus atranda medalį, kurį pasiėmė – pati nežinodama, kaip. Ji tuoj pat parašo laišką svainiui ir pažada jam rytoj išsiųsti netyčia išsivežtą medalį į Romą. Bet kitą dieną medalis taip gudriai nukištas, kad jo neįmanoma nei rasti, nei išsiųsti; tada dama jau pradeda, ką reiškia jos ,,išsiblaškymas‘‘, – būtent, kad ji šitą daiktą mielai pasiliktų sau.

Jau minėjau maršos ir klaidos [Irrtum] derinį, kai pirmąsyk pamirštamas pasimatymas, o antrąsyk, tvirtai pasiryžus nepamiršti, ateinama kitą, ne sutartą valandą. Visiškai analogišką atvejį iš savo patirties man papasakojo vienas bičiulis, kuris domisi ne tik mokslu, bet ir literatūra: ,,Prieš kelerius metus sutikau dalyvauti vienos literatų draugijos komisijoje tikėdamasis, kad ši draugija padės man pastatyti dramą, ir kiekvieną penktadienį, nors ir nelabai noriai, ateidavau į jos posėdžius. Prieš keletą mėnesių man laidavo, kad mano dramą pastatys F. Miesto teatras, ir nuo tol aš vis pamiršdavau anos draugijos posėdžius. Perskaitęs Jūsų knygą apie šiuos reiškinius susigėdau dėl savo užmaršumo, priekaištavau sau, kad niekšybė yra neatvykti, kai tie žmonės tapo nereikalingi, ir nutariau kitą penktadienį tikrai nepamiršti. Vis prisimindavau šitą ketinimą ir galiausiai jį įvykdžiau, atsidūriau prie posėdžių salės durų. Nustebau, mat jos buvo užrakintos, – posėdis jau įvyko; aš supainiojau dienas: tądien buvo šeštadienis!’‘

Labai magėtų kaupti panašius stebėjimus, bet eikime toliau; noriu, kad užmestumėte akį į tuos atvejus, kai mūsų aiškinimas turi palūkėti, kol jį patvirtins būsimi įvykiai.

Aišku, jog pagrindinė tokių atvejų sąlyga yra ta, kad psichinės aplinkybės nežinomos arba neįmanoma apie jas pasiteirauti. Tada mūsų aiškinimas tegali būti prielaida, kurios ir mes nelinkę laikyti labai reikšminga. Bet vėliau kas nors atsitinka, ir pasitvirtina tai, koks teisingas buvo mūsų pradinis aiškinimas. Kartą svečiavausi pas neseniai susituokusią porą ir girdėjau, kaip jaunoji žmona juokdamasi pasakojo paskutinį išgyvenimą: grįžusi iš povestuvinės kelionės ji aplakė savo netekėjusią seserį ir nusprendė kaip ir anksčiau kartu su ja apsipirkti; sutuoktinis irgi išėjo tvarkyti savo reikalų. Staiga ji stkreipė dėmesį į vyriškį kitoje gatvės pusėje ir stuktelėjusi savo seserį sušuko: ,,Žiūrėk, ten eina ponas L.‘‘ Ji pamiršo, kad šis ponas jau kelios savaitės yra jos vyras. Mane nukrėtė šiurpas tai išgirdus, bet padaryti atitinkamą išvadą anuomet nesiryžau. Tą trumputę istoriją prisiminiau tik po kelerių metų, kai ši santuoka baigėsi kuo liūdniausiai.

  1. Maederis pasakoja apie damą, dieną prieš vestuves užmiršusią pasimatuoti vestuvinę suknelę ir, siuvėjos siaubui, prisiminusią tai tik vėlai vakare. Šį užmiršimą jis susieja su tuo, kad ji netrukus paliko savo vyrą. Pažįstu dabar jau išsituokusią damą, dažnai pasirašinėjančią savo turto valdymo dokumentus mergautine pavarde, nors ji priėmė ją tik po kelerių metų. Pažįstu moterų, per povestuvinę kelionę pametusių savo vestuvinius žiedus, ir žinau, kad jų santuokinis gyvenimas ilgainiui suteikė prasmę šiam atsitiktinumui. Dar vienas ryšku, bet ne taip liūdnai užsibaigęs atvejis: pasakojama, jog vieno įžymaus vokiečių chemiko vestuvės neįvyko todėl, kad jis pamiršo sutuoktuvių valandą ir, užuot nuėjęs į bažnyčion, patraukė į laboratoriją. Jis buvo pakankamai išmintingas, kad pasitenkintų vienu bandymu, ir mirė viengungis, sulaukęs labai garbingo amžiaus.

Turbūt ir jūs pagalvojote apie tai, kad pastarieji riktai labai primena pranašiškus senolių ženklus. Iš tiesų, kai kurie pranašiški ženklai ir būdavo tiesiog riktai, – jei, pvz., kas nors suklupdavo ar pargriūdavo. Tiesa, pasitaikydavo ir kitokių, kurie būdavo greičiau objektyvūs vyksmai, o ne subjektyvūs veiksmai. Bet nepatikėsite, kaip sunku kartais nuspręsti, ar koks nors įvykis priklauso vienai ar kitai grupei. Veiksmas taip dažnai sugeba apsimesti pasyviu išgyvenimu.

Kiekvienas iš mūsų, pažvelgęs atgal į ilgėlesnę gyvenimo atkarpą, tikriausiai sutiks, kad būtų išvengęs daugybės nusivylimų ir skausmingų netikėtumų, jei tik būtų apsisprendęs ir išdrįsęs nedidelius žmonių bendravimo riktus laikyti pranašiškais ženklais ir kol kas slepiamų ketinimų išraiška. Dažniausiai nedrįstame to daryti; dingojasi, tarsi aplinkiniu keliu – per mokslą – vėl tampame prietaringi. Bet juk ne visi pranašiški ženklai išsipildo; mūsų teorijos parodys, kad ne visi jie ir privalo išsipildyti.

Riktai 1 dalis
Riktai 3 dalis 

Vaida Kurpienė
Vaida Kurpienė
Sertifikuota mitybos specialistė
Studijos “Sulieknėk sveikai” vadovė

0.00 avg. rating (0% score) - 0 votes
Atgal į straipsnių sąrašą
Skaityti komentarus (žiūrėkite žemiau) (0) Rašyti komentarus (žiūrėkite žemiau)

Įkelkite savo komentarą

*

  • Vaida Kurpienė

    Tel. +370 614 77992
    El. p. registracija@sulieknek.lt
    Viber +37061477992

  • Facebook

  • Instagram

    Please enter an Access Token on the Instagram Feed plugin Settings page.