Atgal į straipsnių sąrašą

Sigmund Freud (Zigmundas Froidas).
Riktai (1 dalis)
Riktai (2 dalis)
Riktai (3 dalis – pabaiga)

Ponios ir Ponai! Vadinasi, ligšiolinėmis pastangomis parodėme, kad riktai turi prasmę, ir šį faktą galime laikyti mūsų tolesnio tyrimo pagrindu. Dar kartą pabrėžkime: mes toli gražu netvirtiname – ir mums tai anaiptol nebūtina, – kad prasmingas yra kiekvienas riktas, nors, man regis, tai gana tikėtina. Pakaks, jei įrodysime, kad palyginti dažnai įvairių rūšių riktai yra prasmingi. Beje, skirtingas riktų rūšis ir aiškinti reikia skirtingai. Taip šnekos, rašymo ir kitų riktų gali pasitaikyti grynai fiziologinio pobūdžio atvejų. Bet negaliu tuo patikėti, kai kalbama apie riktų rūšis, susijusias su marša (vardų ir ketinimų marša, daiktų nukišimas ir t.t.). Tikėtina, kad pametimas gali būti ir netyčinis. Beje, mūsų požiūris tik iš dalies tinka gyvenime pasitaikančioms klaidoms [Irrtümer]. Nepamirškite šių ribojimų ateityje, kai remsitės tuo, kad riktai yra psichiniai aktai, įvykstantys dėl dviejų skirtingų ketinimų interferencijos.

Tai pirmasis psichoanalizės rezultatas. Iki šiol psichologija ničnieko nežinojo apie tokių interferencijų egzistavimą, apie tai, kad jos gali sukelti aprašytuosius reiškinius. Vadinasi, mes esmingai išplėtėme psichinių reiškinių pasaulį, pasiekėme, kad psichologijai būtų priskirti fenomenai, niekada anksčiau nepriklausę šiai sričiai.

Pamąstykime, ką reiškia teiginys, kad riktai yra ,,psichiniai aktai‘‘. Ar jis reiškia ką nors daugiau nei mūsų ankstesnis teiginys, kuriuo tvirtinome, kad riktai tikrai turi prasmę? Nemanau; priešingai, jis yra labiau neapibrėžtas ir klaidinantis už pastarąjį. Kartais psichiniais fenomenais vadinama viskas, kas gali vykti psichikos gyvenime. Svarbu išsiaiškinti, ar atskirą psichinį reiškinį sukelia tiesioginiai fiziniai, organiniai, materialūs poveikiai (tuomet jį turi tirti ne psichologija), ar jį pirmiausia sąlygoja kiti psichiniai procesai, anapus kurių, savo ruožtu, ima veikti organinės priežastys. Kai vadiname reiškinį psichiniu procesu, omeny turime kaip tik šias aplinkybes, ir todėl būtų tikslingiau mūsų teiginį suformuluoti taip: reiškinys yra prasmingas, jis turi prasmę. Prasme čia laikome reikšmę, tikslą, ketinimą, tendenciją ir vietą taip kitų psichinių sąryšių.

Yra daugybė reiškinių, primenančių riktus, kurių negalime vadinti šiuo vardu. Juos vadiname atsitiktiniais arba simptominiais veiksmais. Jie taip pat atrodo nemotyvuoti, nežymūs, nesvarbūs reiškiniai, be to, dar labiau nebūtini, nereikalingi. Nuo riktų jie skiriasi tuo, kad čia nebėra antrojo ketinimo, kuriam jie priešintųsi ir kurį sutrikdytų. Be to, jie lengvai virsta gestais ir judesiais, kuriuos mes laikome emocijų raiška. Tokie atsitiktiniai veiksmai yra visi, atrodytų, betiksliai, lyg žaidžiant atliekami veiksmai su drabužiais, kūno dalimis, pasiekiamais daiktais, kuriuos tai imame, tai padedame, taip pat melodijos, kurias sau niūniuojame. Esu tikras, kad visi šie fenomenai prasmingi, kad jie kaip ir riktai tėra neryškūs kitų, kur kas svarbesnių psichinių procesų ženklai, visaverčiai psichiniai aktai. Tačiau nesiruošu užtrukti prie šios naujos psichinių reiškinių grupės, grįžtu prie riktų, kurie mums padės daug aiškiau suuformuluoti psichoanalizei svarbius klausimus.

Bene įdomiausi su riktai susiję klausimai, kuriuos iškėlėme, bet į kuriuos dar neatsakėme, yra šie: teigėme, kad riktas įvyksta tada, kai interferuoja du skirtingi ketinimai, iš kurių vieną galima pavadinti sutrikdytu [gestӧrte], o kitą – trikdančiu [stӧrende]. Dėl sutrikdyto ketinimo nekyla jokių klausimų, o apie trikdantį norėtume sužinoti: koks ketinimas gali pasireikšti kaip kito ketinimo trikdis ir, antra vertus, kaip sąveikauja trikdantis ketinimas su sutrikdytu?

Leiskite vėl imti šnekos riktą kaip visų galimų riktų atstovą ir pirma atsakyti į antrą, o ne pirmą klausimą.

Trikdantis šnekos rikto ketinimas gali būti susijęs su sutrikdyto turiniu: jis gali jam prieštarauti arba jį pataisyti, papildyti. Bet kur kas neaiškesniais ir įdomesniais atvejais trikdantis ketinimas turinio atžvilgiu neturi nieko bendra su sutrikdytu.

Tarp mums jau žinomų ir į juos panašių pavyzdžių nesunkiai rasime tokių, kurie patvirtina pirmąjį iš šių galimų santykių. Beveik visada, kai šnekos riktu pasakoma priešingybė, trikdantis ketinimas reiškia prieštaravimą sutrikdytam, riktas yra konflikto tarip dviejų nesutaikomų siekių atspindys. ,,Skelbiu posėdį pradėtą, bet verčiau jis jau būtų baigtas‘‘, – tokia prezidento rikto prasmė. Politinis laikraštis, apkaltintas parsidavėliškumu, ginasi straipsniu, kuris turėtų baigtis tokiais žodžiais: ,,Mūsų skaitytojai patvirtins, kad visuomet kuo nesavanaudiškiausiai rūpinomės visuomenės gerove‘‘. Bet redaktorius, kuriam patikėtas šis gynybinis straipsnis rašo: ,,kuo nesavanaudiškiausiai‘‘. Matyt, jis mano: turiu rašyti taip, bet žinau, kad yra kitaip. Tautos atstovas, reikalaujantis atvirai (rückhaltlos) iškloti kaizeriui visą tiesą, matyt, paklūsta vidiniam balsui, būgštaujančiam dėl jo drąsos, ir padaro šnekos riktą – pakeičia žodį ,,rückhaltlos‘‘ [atvirai, stačiai] žodžiu rückgratlos [silpnavališkai].

Įvairūs pataisymai, papildymai, prątesimai kartu su pirmuoju leidžia pasireikšti ir antrajam ketinimui tuose jums jau žinomuose pavyzdžiuose, kuriuose šnekos riktas atrodo tarsi žodžių santrauka ar santrumpa. ,,Čia iškilo [zum Vorschein kommen] faktai, bet verčiau tiesiai sakyk, kad tai buvo kiaulystės [Schweinereien]‘‘; todėl nutinka šnekos riktas: ,,Es sind Dinge zum Vorschwein gekommen‘‘. ,,Žmonės, kurie tai supranta, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų; bet iš tikrųjų tėra tik vienas žmogus, kuris tai supranta‘‘, todėl gauname: ,,galima suskaičiuoti ant vieno piršto‘‘. Arba ,,mano vyras gali valgyti ir gerti, ką jis nori. Bet, žinote, aš nepakenčiu, kai jis ko nors nori‘‘. Todėl gauname: ,,jis gali valgyti ir gerti, ką noriu‘‘. Visais šiais atvejais šnekos riktas arba tiesiogiai priklauso nuo sutrikdyto ketinimo turinio, arba yra su tuo turiniu susijęs.

Stebina antrojo santykio tarp dviejų interferuojančių ketinimų pabūdis. Jeigu trikdantis ketinimas neturi nieko bendro su sutrikdyto turiniu, tai iš kur jis atsiranda ir kodėl kaip tik čia pasireiškia kaip trikdis? Stebėjimai, kurių padedami ir tegalime atsakyti į šį klausimą, rodo, kad trikdį sukelia mintys, kamavusios žmogų prieš įvykstant riktui ir dabar pasireiškiančios nepriklausomai nuo to, ar buvo anksčiau įgavusios žodinę išraišką, ar ne. Todėl tokį trikdį iš tikrųjų galime vadinti atgarsiu, bet tai nebūtinai ištartų žodžių atgarsis. Čia irgi esama asociatyvių sąsajų tarp trikdančio ir sutrikdyto ketinimų, bet jas lemia ne turinys, ir dažnai jas įmanoma nustatyti tik dirbtinai, aplinkiniais keliais.

Pateiksiu paprastą pavyzdį iš savo patirties. Kartą sutinku mūsų gražiosiose Dolomitų Alpėse dvi damas iš Vienos, apsirengusias turistiniais drabužiais. Paėjėjame kiek drauge, pakalbame apie turistinio gyvenimo būdo malonumus ir sunkumus. Viena iš damų sutinka, kad toks laiko leidimas turi savų nepatogumų. ,,Iš tikrųjų, – sako ji, – nėra labai malonu, kai taip visą dieną žygiuoji, plieskiant saulei, o palaidinukė ir marškiniai šlapi nuo prakaito”. Tai sakydama, dama kiek sutrinka. Toliau ji tęsia: ,,Bet kai paskui sugrįžti nach Hose [,,nach Hause‘‘ – ,,namo‘‘; vietoje ,,Hause‘‘ dama ištaria ,,Hose‘‘ – ,,kelnės‘‘] ir gali persirengti…‘‘ Neanalizavome šito šnekos rikto, bet manau, kad jums jį nesunku suprasti. Dama ketino išvardyti visus drabužius ir pasakyti: palaidinukė, marškiniai ir kelnės. Dėl padorumo kelnės nebuvo paminėtos, bet kitame, turinio požiūriu visiškai nepriklausomame, sakinyje neištartas žodis išniro, iškraipydamas panašiai skambantį ,,nach Hause‘‘.

Dabar galime imtis ilgai atidėlioto klausimo: kokie ketinimai taip keistai pasireiškia kaip kitų ketinimų trikdžiai? Žinoma, jie labai įvairūs, bet norime atrasti tai, kas jiems bendra. Ištyrę visą aibę pavyzdžių juos galime suskirstyti į tris grupes. Pirmą grupę sudaro tie atvejai, kai kalbantysis žino trikdantį ketinimą, be to, pajunta jį dar prieš apsirikdamas. Antai ištaręs ,,Vorschwein‘‘ jis ne tik sutinka su tuo, kad atitinkamus įvykius laiko kiaulystėmis, bet ir prisipažįsta ketinęs juos taip pavadinti, tik paskui atsisakęs šio ketinimo. Antrą grupę sudaro tie atvejai, kai kalbantysis irgi pripažįsta trikdantį ketinimą, bet nenutuokia, kad šis suaktyvėjo kaip tik prieš įvykstant riktui. Tad jis sutinka su mūsiškiu jo šnekos rikto aiškinimu, bet vis dėlto yra kiek nustebęs. Tokio pobūdžio pavyzdžių lengviau rasime tarp kitų riktų, šnekos riktams tai mažiau būdinga. Trečiai grupei priklauso tie atvejai, kai kalbantysis energingai neigia trikdantį ketinimą; jis ne tik ginčija tai, kad tokio ketinimo būta prieš apsirinkant, bet ir tvirtina, kad šis jam apskritai svetimas. Prisiminkite pavyzdį apie ,,atsiraugėjimą‘‘ ir tą tiesiog nemalonų oratoriaus atkirtį, kurio sulaukiau atskleidęs trikdantį ketinimą. Taip ir nesutarėme, kaip suprasti tokius atvejus. Aš nekreipčiau dėmesio į tostą sakiusio oratoriaus prieštaravimą ir tvirtai laikyčiausi savo aiškinimo, o jūs, regis, išgirdę, kaip jis šiaušiasi, svarstote, ar nereikėtų atsisakyti mėginimų aiškinti tokius riktus ir laikyti juos kaip anksčiau, iki psichoanalizės, grynai fiziologiniais aktais. Galiu įsivaizduoti, kas jus atbaido. Mano aiškinimas reiškia prielaidą, kad kalbėtojas gali išsakyti ketinimus, apie kuriuos jis nieko nežino ir kuriuos galiu atskleisti, remdamasis netiesioginiais įkalčiais. Jus baugina tokia neįprasta ir lemtinga prielaida. Suprantu tai ir manau, kad kol kas jūs teisūs. Bet konstatuokime: jei norite nuosekliai laikytis tokio požiūrio į riktus, kurį patvirtino daugybė pavyzdžių, tai turite ryžtis priimti ir minėtąją keistąją prielaidą. Jei to neįstengiate, tai privalote atsisakyti ir visko, ką iki šiol sužinojote apie riktus.

Apsistokime dar ties tuo, kas jungia šias tris grupes, kas bendra trims šnekos rikto mechanizmams. Laimė, tai akivaizdu. Pirmoms dviem grupėms priklausančių riktų trikdantį ketinimą pripažįsta pats kalbantysis; be to, pirmai grupei būdinga tai, kad šis ketinimas pasireiškia tiesiog prieš įvykstant šnekos riktui. Bet abiem atvejais ketinimas nuslopinamas. Kalbantysis nusprendė jo neišsakyti, o paskui įvyko šnekos riktas, t.y. nuslopintas ketinimas pasireiškė prieš kalbančiojo valią, iškraipydamas išsakomą ketinimą, susipindamas su juo ar net jį pakeisdamas. Tad toks yra šnekos rikto mechanizmas.

Mano manymu, šį mechanizmą galima kuo puikiausiai suderinti su procesais, vykstančiais trečioje riktų grupėje. Tereikia tarti, kad šios trys grupės skiriasi tarpusavy tik tuo, kad kiekvienoje iš jų ketinimas slopinamas nevienodai stipriai. Pirmos grupės riktų trikdantis ketinimas yra akivaizdus, ir kalbantysis jį pastebi dar prieš apsirikdamas; tad jis atsižada šio ketinimo, o šis atsilygina už tai šnekos riktu. Antroje grupėje trikdančio ketinimo atsižadama dar labiau, prieš prabildamas kalbantysis jo jau nepastebi. Keista, bet tai anaiptol nesutrukdo tam ketinimui tapti šnekos rikto priežastimi! Bet kaip tik todėl mums lengviau paaiškinti procesus, vykstančius trečioje grupėje. Drįstu tarti, kad šnekos riktu gali pasireikšti ketinimas, slopintas ilgesnį ar net labai ilgai laiką; jis tampa nepastebimas, ir todėl gali būti, kad kalbantysis jį tiesiog neigs. Bet kol kas palikime trečios grupės problematiką; kitų atvejų pakanka, kad padarytumėme tokią išvadą: būtina šnekos rikto sąlyga – tai ketinimo kažką pasakyti nuslopinimas.

Dabar galime tvirtinti, kad ir vėl truputį pasistūmėjome, kad jau geriau suvokiame šnekos riktus. Žinome ne tik tai, kad jie yra psichiniai aktai, kurių prasmę ir tikslą galime atskleisti, ne tik tai, kad jie įvyksta dėl dviejų skirtingų ketinimą interferencijos, bet ir tai, kad vienas iš šių ketinimų turi būti kažkiek slopinamas, kad galėtų tapti kito ketinimo trikdžiu. Pirma reikia jį patį sutrikdyti, tik tada jis gali tapti trikdančiu ketinimu. Žinoma, šitaip riktais vadinamų fenomenų dar nepaaiškinome. Tuoj pat kyla nauji klausimai, ir apskritai atrodo, kad kuo aiškesni tampa riktai, tuo daugiau atsiranda dingsčių naujiems klausimams. Pavyzdžiui, galime paklausti, kodėl viskas nevyksta kur kas paprasčiau. Jeigu, užuot atlikus tam tikrą ketinimą, siekiama jį nuslopinti, tai tą ketinimą galima būtų nuslopinti taip, kad jis apskritai nepasireikštų, arba, priešingai, slopinimas galėtų nenusisekti, ir tokiu atveju ketinimas visiškai atsiskleistų. Bet riktai yra kompromiso padarinys, pusiau sėkmė, pusiau nesėkmė kiekvieno iš dviejų ketinimų; ketinimas, kuriam gresia nuslopinimas, nei galutinai išstumiamas, nei visiškai atsiskleidžia, – išskyrus pavienius atvejus. Galime spėti, kad tokie interferencijos arba kompromiso padariniai atsiranda ypatingomis aplinkybėmis, bet net neįsivaizduojame, kokio pobūdžio galėtų būti tos aplinkybės. Nemanau, kad šie mums nežinomi santykiai galėtų paaiškėti toliau tiriant riktus. Būtina pirmiau ištirti kitas tamsias psichikos gyvenimo sritis; tik tokiu būdu aptiktos analogijos gali padrąsinti mus priimti prielaidas, kurios reikalingos, norint geriau suprasti riktus. Ir dar! Savaip pavojingas ir mūsų nuolat atliekamas darbas su nereikšmingais požymiais. Yra psichikos liga, vadinamoji kombinatorinė paranoja, kai ligoniai nuolat vertina tokius nereikšmingus požymius; žinoma, neimsiu teigti, kad jų padarytos išvados visada teisingos. Apsaugoti nuo tokių pavojų gali tik labai gausūs stebėjimai, patvirtinantys, kad panašūs dalykai vyksta įvairiausiose psichikos gyvenimo srityse.

Todėl baigsime tiktų analizę. Priminsiu jums tik viena: įsidėmėkite tą metodą, kuriuo naudojomės nagrinėdami šiuos fenomenus. Remdamiesi riktais galime suprasti, kokie yra mūsų psichologinių tyrinėjimų tikslai. Mes siekiame ne tik aprašyti ir klasifikuoti reiškinius, bet stengiamės suvokti juos kaip psichikoje vykstančio jėgų žaismo ženklus, kaip įvairiausių tikslų siekiančių ketinimų raišką, – ketinimų, kurie gali arba sutarti, arba varžytis tarpusavy. Mums rūpi dinaminis psichikos reiškinių suvokimas. Mūsų požiūriu, stebimi fenomenai privalo užleisti vietą tik numanomiems siekiams.

Todėl daugiau nesigilinsime į riktus, bet dar kartelį apžvelgsime šios srities platybes, atrasdami čia ir mums jau žinomų, ir naujų dalykų. Kaip ir anksčiau šnekos, taip pat rašymo, skaitymo, klausos riktus, įvairaus pobūdžio maršą (priklausomai nuo pamiršto objekto – tikriniai vardai, svetimžodžiai, ketinimai, įspūdžiai), pasisavinimą ,,apsirikus‘‘, nukišimą bei pametimą priskirsime vienai iš trijų grupių. Klaidos (Irrtümer), su kuriomis susiduriame, iš dalies siejamos su marša, iš dalies su ,,suklydimu‘‘ (Vergreifen).

Šnekos riktą aptarėme labai išsamiai, bet vis tiek turime šį tą pridurti. Prieš šnekos riktų šliejasi smulkesni afektyvūs fenomenai, irgi ganėtinai įdomūs. Niekas nemėgsta šnekėdamas apsirikti; dažnai nepastebi savojo, bet niekuomet nepraleisi pro ausis kito žmogaus šnekos rikto. Be to, šnekos riktas dar ir savotiškai užkrečiamas; visai nelengva kalbėti apie jį ir pačiam jo nepadaryti. Nesunku atspėti motyvus pačių nereikšmingiausių šnekos riktų, negalinčių pateikti jokios ypatingos informacijos apie slaptus psichikos procesus. Jei kas nors, pvz., sutrumpina ilgąjį balsį, nesvarbu, kuo būtų motyvuotas trikdis, privertęs netaisyklinagi ištarti žodį, tai netrukus jis ištęs trumpąjį balsį, padarydamas naują šnekos riktą, kuriuo kompensuos ankstesnįjį. Tas pats nutiks, jei jis atsainiai, nešvariai ištars dvibalsį, pvz., esu arba oi kaip ei; tokiu atvej jis mėgins tai ištaisyti, paskesnį ei paversdamas eu arba oi. Regis, čia lemia atodaira į pašnekovą, kuriam neturėtų atrodyti, jog kalbančiajam nesvarbu, kaip jis kalba gimtąja kalba. Antruoju, kompensuojančiu, iškraipymu kaip tik siekiam atkreipti pašnekovo dėmesį į pirmąjį, šitaip patikinant, kad jis nepraslydo kalbančiojo nepastebėtas. Dažniausi, paprasčiausi ir nereikšmingiausi šnekos riktų atvejai yra nereikšmingų kalbos dalių santraukos ir priešgarsiai. Pvz., ilgėlesniame sakinyje apsirinkam taip, kad anksčiau nuskamba paskutinis teiginio, kurio ketinta ištarti, žodis. Susidaro įspūdis, kad nekantraujama užbaigti sakinį, kad esama tam tikro nenoro jį išsakyti – ar apskritai kalbėti. Taip priartėjame prie ribinių atvejų, kai nyksta skirtumas taip psichoanalitinio ir įprasto fiziologinio šnekos rikto supratimo. Mūsų nuomone, tokiais atvejais esama šnekos ketinimą trikdančios tendencijos; ji gali tik pasirodyti egzistuojanti, bet neišreikšti savo ketinimo. Jos sukeliamą trikdį sąlygoja garsų įtakos arba asociacijų trauka, jį galime suvokti kaip dėmesio atitraukimą nuo to, kas ketinta pasakyti. Tačiau nei toks dėmesio atitraukimas, nei asociatyvūs veiksniai nepaaiškina proceso esmės. Jie rodo, kad yra šnekos ketinimą trikdanti tendencija, bet jos padariniai ničnieko nesako apie šios tendencijos prigimtį, – priešingai, negu įpratome kitais, aiškesniais, šnekos riktų atvejais.

Rašymo riktas, prie kurio pereisiu, toks panašus į šnekos riktą, kad nieko naujo nereikėtų tikėtis. Tiesa, gal mums bus lemta nuimti kuklų antrą derlių. Smulkūs rašymo riktai, santraukos, vėlesnių, ypač paskutinių žodžių priešgarsiai irgi liudija nenorą rašyti ir nekantravimą kuo greičiau baigti; ryškesni rašymo riktų efektai leidžia atpažinti trikdančios tendencijos prigimtį ir tikslą. Paprastai aptikę laiške rašymo riktą žinome, kad rašiusysis nekaip jautėsi; bet kas jį jaudino, ne visada galime nustatyti. Rašymo kaip ir šnekos rikto dažniausiai nepastebi tas, kuris jį padarė. Įsidėmėtinas toks pastebėjimas: yra žmonių, kurie įpratę prieš išsiųsdami perskaityti kiekvieną savo laišką. Kiti taip nesielgia; bet kartais išimtiniais atvejais tai darydami jie visada suranda ir ištaiso į akis krintantį rašymo riktą. Kaip tai paaiškinti? Atrodytų, tarsi tie žmonės žinojo, kad rašydami laišką apsiriko. Ar tikrai galime tuo tikėti?

Įdomi problema siejasi su praktine rašymo riktų reikšme. Turbūt atsimename žudiko H. atvejį: apsimetęs bakteriologu, jis sugebėjo iš mokslinio tyrimo institutų gauti itin pavojingų ligų sukelėjų kultūrų, kurias naudojo tam, kad moderniausiu būdu pašalintų iš kelio artimus žmones. Šis vyriškis kartą pasiskundė vieno instituto vadovybei jam atsiųstų kultūrų neveiksmingumu, bet padarė rašymo riktą, ir vietoje žodžių ,,mano bandymams su pelėmis arba jūros kiaulytėmis‘‘ galima buvo aiškiai perskaityti ,,mano bandymams su žmonėmis‘‘. Šis riktas užkliuvo ir instituto gydytojams; bet, kiek žinau, jie nepadarė jokių išvadų. Na, o ką jūs manote? Ar gydytojai privalėjo laikyti rašymo riktą prisipažinimu ir iškelti ieškinį, kuris būtų užkirtęs kelią žudiko kėslams? Ar šiuo atveju mūsiškio požiūrio į riktus nežinojimas netapo tokio reikšmingo neapsižiūrėjimo priežastimi? Žinau, kad man toks rašymo riktas pasirodytų labai įtartinas, bet priimti jį kaip prisipažinimą trukdo viena svari aplinkybė. Ne taip viskas paprasta. Rašymo riktas iš tiesų yra netiesioginis įkaltis, bet vien jo nepakanka, kad būtų pradėtas tyrimas. Žinia, riktas rodo, kad vyriškiui nesvetima mintis užkrėsti žmones, bet iš to negalime spręsti apie šios minties reikšmingumą: ar tai aiškiai piktas ketinimas, ar tiesiog nepavojinga fantazija. Gali būti, kad taip apsirikęs žmogus jausis sujektyviai teisus, neigdamas šią fantaziją ir atmesdamas ją kaip visiškai jam svetimą. Tokią galimybę suprasite dar geriau, kai nagrinėsime, kuo skiriasi psichinė ir materiali realybė. Bet, šiaip ar taip, tai dar vienas atvejis, kai riktas vėliau tapo netikėtai svarbus.

Psichinės skaitymo rikto aplinkybės aiškiai skiriasi nuo tų, kuriomis įvyksta šnekos ar rašymo riktai. Vieną iš dviejų konkuruojančių tendencijų šiuo atveju pakeičia sensorinis dirgiklis, ir galbūt todėl ji nėra tokia atspari. Tai, ką reikia perskaityti, nėra skaitančiojo psichikos gyvenimo produktas kaip tai, ką ketini parašyti. Todėl dažniausiai skaitymo riktas yra gryna substitucija. Žodis, kurį reikia perskaityti, pakeičiamas kitu, ir visai nebūtina, kad tekstas ir skaitymo rikto efektas turio požiūriu būtų susiję, – paprastai keičiama remiantis žodžių panašumu. Lichtenbergo pavyzdys – Agamemmon vietoje angenommen – yra pats geriausias šios grupės atstovas. Norėdami sužinoti trikdančią, skaitymo riktą sukeliančią tendenciją, galime atidėti neteisingai perskaitytą tekstą į šalį ir pradėti analitinį tyrimą dviem klausimais: kokia pirmoji mintis ateina į galvą įvykus skaitymo riktui ir kokiomis aplinkybėmis tas riktas pasireiškė. Kartais pakanka žinoti pastarąsias, kad įstengtume paaiškinti skaitymo riktą: pvz., reikalo spiriamas žmogus blaškosi po nepažįstamą miestą ir ant didžiulės iškabos antrame pastato aukšte perskaito žodį klozetai [Klosetthaus]. Jis dar spėja nustebti, kad iškaba pritvirtinta taip aukštai, ir tik tada supranta, kad skaityti reikia korsetai [Korsetthaus]. Kitais atvejais kaip tik nuo teksto turinio nepriklausomas skaitymo riktas reikalauja nuodugnios analizės, kurios neįmanoma atlikti nemokant psichoanalitinės technikos ir nepasitikint ja. Bet dažniausiai paaiškinti skaitymo riktą nėra sunku. Kaip ir pavyzdyje su Agamemnonu, žodis – pakaitalas tuoj pat apibūdina tą minčių ratą, iš kurio kilo trikdis. Pvz., per šį karą tiesiog įprasta, kad nuolat kiekvieno ausyse zyziantys miestų pavadinimai, kariuomenės vadų pavardės, kariniai posakiai perskaitomi visur, kur tik pasitaiko bent kiek panašus žodis. Tai, kas rūpi ir domina, užima svetimo ir neįdomaus vietą. Naują suvokimą niauksto buvusių minčių imitacijos.

Ir tarp skaitymo riktų dažnai sutinkami kitos rūšies atvejai, kai perskaitytas tekstas pažadina trikdančią tendenciją, kuri tokiu atveju dažniausiai pakeičia jį paversdama priešingybe. Reikėjo perskaityti kažką nepageidautina, – ir analizė parodo, kad tekstas buvo pakeistas dėl intensyvaus noro paneigti jo turinį.

Anksčiau minėtais ir, beje, dažniau pasitaikančiais skaitymo riktų atvejais pasigendame abiejų veiksnių, kuriems skyrėme svarbų vaidmenį, apibūdindami riktų mechanizmą: dviejų tendencijų susidūrimo bei rikto efektu kompensuojamo vienos jų nuslopinimo. Nepasakyčiau, kad vyksta kažkas visiškai priešingo, bet riktą sukėlusio minties turinio aktualumas kur kas labiau krinta į akis, nei prieš tai patirtas slopinimas. Kaip tik šie du veiksniai labiausiai apčiuopiami įvariais su marša susijusių riktų atvejais.

Ketinimų marša yra tikrai vienareikšmė; jau girdėjome, kad jos aiškinimo neginčija ir nespecialistai. Ketinimą trikdanti tendencija kaskart yra priešingas ketinimas, nenoras įvykdyti pirmąjį, ir belieka sužinoti, kodėl jis nepasireiškia kitaip, atviriau. Bet neabejotina, kad priešinga valia egzistuoja. Kartais pavyksta sužinoti, kokie motyvai verčia ją slapstytis, ir kaskart, pati likdama paslaptyje, savo tikslą ji pasiekia kalbos riktu; šitai jai tikrai nepavyktų, jei ji reikštųsi kaip atviras prieštaravimas. Jei per laikotarpį tarp ketinimo ir jo įvykdymo psichinės aplinkybės iš esmės pasikeitė ir negali būti jokios kalbos apie ketinimo įvykdymą, tai tokio ketinimo maršos jau negalime vadinti riktu. Ja nesistebima; aišku, kad nevertėjo atsiminti ketinimo, tad jis ilgesniam ar trumpesniam laikui išnyko iš atminties. Ketinimų marša gali būti vadinama riktu tik tuo atveju, kai, mūsų akimis, tokia esminė permaina neįvyko.

Keinimų maršos atvejai apskritai labai panašūs ir akivaizdūs, kad kaip tik todėl juos tirti visai neįdomu. Bet vis dėlto juos studijuodami galime šio to pramokti dviem atžvilgiais. Sakėme, kad marša, t.y. ketinimo neįvykdymas reiškia, jog esama prieš šį ketinimą nukreiptos priešingos valios. Šis teiginys tebegalioja, bet mūsų tyrimas rodo, kad priešinga valia gali būti dvejopos prigimties – tiesioginė arba netiesioginė. Vienu kitu pavyzdžiu geriausiai paaiškinsime, ką vadiname netiesioginia priešinga valia. Jei globėjas pamiršta užtarti žodeliu savo globotinį trečiam asmeniui, tai gali atsitikti todėl, kad globotinis jam ne itin nerūpi ir jis visai neturi ūpo prašyti dėl jo. Šiaip ar taip, globotinis kaip tik taip supras globėjo užmaršumą. Bet viskas gali būti ir sudėtingiau. Tendencija, besipriešinanti ketinimo įvykdymui, gali kilti globėjui dėl kitos priežasties ir pasireikšti visai kitur. Ji nebūtinai susijusi su globotiniu, bet gali būti nukreipta prieš trečiąjį asmenį, kurio reikia kažko prašyti. Taigi matote, kokios abejonės ir čia atsiranda praktiškai naudojant mūsų aiškinimą. Nors marša aiškinama teisingai, tačiau globotinis gali tapti pernelyg įtarus ir neteisingas savo globėjo atžvilgiu. Arba, tarkime, jei kas nors užmiršta sutartą pasimatymą, į kurį ketino nueiti, tai dažniausiai galime paaiškinti tiesog nenoru susitikti su atitinkamu asmeniu. Bet analizė kartais gali parodyti, kad trikdanti tendencija nukreipta ne prieš asmenį, o prieš tą vietą, kurioje turi įvykti susitikimas ir kurios vengiama dėl su ja susijusių nemalonių prisiminimų. Arba, pvz., jei kas nors pamiršta išsiųsti laišką, tai priešinga tendencija gali kilti dėl laiško turinio; bet anaiptol nėra neįmanoma ir tai, kad laiškas visiškai niekuo dėtas ir tapo priešingos tendencijos objektu tik todėl, kad kažkuo primena kitą, anksčiau rašytą laišką, kuris buvo tiesioginė priešingos valios priežastis. Tokiu atveju galime sakyti, kad priešinga valia, kuri tuomet buvo pagrįsta, rašant nukreipiama į dabartinį, niekuo dėtą laišką. Tad matote, kad net ir teisingai aiškinant reikia būti atsargiems ir santūriems; psichologiniu požiūriu tapatūs dalykai praktiškai gali būti daugiareikšmiai.

Gal šie fenomenai jums atrodys labai neįprasti. Gal net būsite linkę tarti, kad ana ,,netiesioginė‘‘ priešinga valia liudija patologinį procesą. Tačiau galiu užtikrinti, kad ji būdinga ir normaliems, sveikiems žmonėms. Beje, pasistenkite suprasti mane teisingai. Anaiptol neteigiu, kad mūsų analitinis aiškinimas yra nepatikimas. Minėtasis ketinimų maršos daugiareikšmiškumas išlieka tol, kol nesiėmėme analizuoti ir kokį nors atvejį aiškiname remdamiesi vien bendromis prielaidomis. Atlikę analizę kaskart sužinome, ar ketinimą pamiršusio asmens priešinga valia buvo tiesioginė, o jei ne, tai kas ją sukėlė.

Antrasis momentas: jeigu daugelis atvejų patvirtina tai, kad ketinimas pamirštamas dėl priešingos valios poveikio, tai galime ryžtis apibendrinti šį atradimą tais atvejais, kai analizuojamas asmuo nepripažįsta, neigia mūsų atsleistą priešingą valią. Prisiminkime gana dažnus atvejus, kai pamirštama atiduoti pasiskolintas knygas, apmokėti sąskaitas ar grąžinti skolas. Tokiam žmogui drįsime prikišti, kad jis ketino pasilikti knygas ar neapmokėti skolų, o jis, žinoma, neigs tai ketinęs, bet niekaip kitaip neįstengs paaiškinti savo elgesio. Pridursime, kad toks ketinimas tikrai buvo, tik jis nieko apie jį nežino; o mums pakanka, kad ketinimas išsidavė maršos efektu. Dabar atpažįstate situaciją, su kuria jau buvome kartą susidūrę. Norėdami nuosekliai tęsti mūsiškius riktų aiškinimus, kurie jau nesyk pasirodė esą pagrįsti, neišvengiamai būsime priversti priimti prielaidą, kad žmogus gali turėti tokių ketinimų, kurie pasireiškia nepriklausomai nuo to, žino jis apie juos ar ne. Bet šitai teigdami prieštaraujame visoms ir gyvenime, ir psichologijoje viešpataujančioms pažiūroms.

Panašiai ir tikrinių vardų, pavadinimų, svetimžodžių maršą siejame su priešingu ketinimu, tiesiogiai ar netiesiogiai nukreiptu prieš atitinkamą vardą. Keletą tokio tiesioginio nepalankymo pavyzdžių jau pateikiau anksčiau. Bet itin dažnai pasitaiko, kad vardai pamirštami dėl netiesioginių priežasčių, kurioms nustatyti prireikia išsamios analizės. Pvz., dabar, vykstant karui, privertusiam atsisakyti daugelio ankstesnių pomėgių, dėl keisčiausių sąryšių nukentėjo ir sugebėjimas atsiminti tikrinius pavadinimus. Antai neseniai niekaip negalėjau atsiminti Moravijos miesto Bisenzo pavadinimo; analizė parodė, kad tai įvyko ne dėl tiesioginio priešiškumo, o dėl sąskambio su Palazzo Bisenzi Orviete, kur anksčiau nei kartą mielai gyvenau. Šiuo atveju tendencijos, kuri trukdo prisiminti pavadinimą, motyvas yra principas, su kuriuo dar nebuvome susidūrę ir kurio svarbą sukeliant neurozinius simptomus aptarsime vėliau: tai atminties vengimas prisiminti viską, kas susiję su nemaloniais pojūčiaisir ką prisiminus anie nemalonūs pojūčiai pasikartotų. Ne tik vardų maršos, bet ir daugelio kitų riktų (pažadų neįvykdymo, klaidų ir t.t.) galutiniu motyvu pagrįstai galime laikyti siekimą išvengti nemalonumo, susijusio su prisiminimais ar kitais psichiniais aktais, – psichinį bėgsmą nuo nemalonaus.

Bet atrodo, kad vardų  maršą itin lengva paaiškinti psichofiziologinėmis priežastimis, todėl dažnai pasitaiko, kad nemalonumo motyvas nepasitvirtina. Jei kas nors linkęs užmiršti vardus, tai ėmęsi analitinio tyrimo galite nustatyti, jog vardas iškrinta jam iš galvos ne tik todėl, kad jis nepatinka ar primena ką  nors nemalonaus, bet ir todėl, kad tas vardas gali priklausyti kitam asociacijų laukui, su kuriuo žmogų sieja intymesni ryšiai. Vardas ten tarsi įkalinamas ir tampa nepasiekiamas kitoms dabar veikiančioms asociacijoms. Prisiminę mnemotechnikos triukus kiek nustebsite, kad vardai pamirštami dėl tų pačių sąryšių, kurie tikslingai kuriami siekiant, kad jie nebūtų pamiršti. Ryškiausias pavyzdys – tai tikriniai vardai, kurių psichinė svarba skirtingiems žmonėms yra skirtinga. Imkime,  pvz., vardą Teodoras. Kam nors jis nereikš nieko ypatingo; kitam tai jo tėvo, brolio, draugo ar jo paties vardas. Analitinė patirtiis parodytų, kad pirmajam negresia pamiršti, jog kažkoks pašalinis asmuo yra tokiu vardu, o kiti bus nuolat linkę nepripažinti pašaliečiui vardo, paliekamo intymesniems santykiams. Tik tarę, kad greta šio asociayvaus kliuvinio gali veikti dar ir nemalonumo principas [Unlustprinzip] ir, negana to, minėtasis netiesioginės priežasties mechanizmas, įstengsite daugmaž įsivaizduoti, kokios sudėtingos yra laikinos vardų maršos priežastys. Bet tinkama analizė padės išsiaiškinti visus šiuo keblumus.

Įspūdžių ir išgyvenimų marša dar aiškiau ir ryškiau nei vardų marša rodo tendenciją neprisiminti nemalonių dalykų. Žinoma, negalime vadinti riktais visų tokios maršos atvejų; riktais laikysime tik tuos atvejus, kurie atrodo nepateisinami, nes peržengia mūsų įprastos patirties ribas: pvz., kai pamirštami pernelyg neseni, pernelyg svarbūs įspūdžiai, – arba tokie įspūdžiai, kuriuos pamiršus atsiranda spraga šiaip jau gerai prisimenamų įvykių grandinėje. Kodėl ir kaip apskritai galime pamiršti net ir giliausią įspūdį palikusius išgyvenimus, – tarkime, pirmųjų mūsų vaikystės metų, – tai jau visai kita problema; čia gynyba nuo nemalonių emocijų atlieka tam tikrą vaidmenį, bet ja anaiptol negalime visko paaiškinti. Neginčijamas faktas yra tai, kad nemalonūs įspūdžiai lengvai pamirštami. Tai pastebėjo daugybė psichologų, o didžiajam Darwinui tai padarė tokį stiprų įspūdį, kad jis prisiemė ,,auksinę taisyklę‘‘ ypač stropiai užrašinėti tuos faktus, kurie atrodė esą nepalankūs jo teorijai, nes pastebėjo, kad kaip tik jie neišlieka atmintyje.

Pirmą kartą išgirdęs apie šį gynybos principą – nemalonių prisiminimų maršą, – ne vienas nepraleidžia progos paprieštarauti, esą jo patirtis rodanti, kad kaip tik nemalonumai sunkiai užmirštami, jie vis grįžta prieš žmogaus valią, kankindami jį, pvz., prisiminimai apie patirtus įžeidimus ir pažeminimus. Tai tiesa, bet visgi prieštaravimas nepagrįstas. Svarbu laiku atsižvelgti į tai, kad psichikos gyveniams yra priešingų tendencijų kovos laukas arba, jei kalbėsime ne dinamiškai, jį sudaro prieštaravimai ir priešingybių poros. Tai, kad esama tam tikros tendencijos, nepaneigia jai priešingos tendencijos: vietos užtenka abiem. Svarbu tik tai, kaip sąveikauja šios priešingybės, kaip veikia viena ir kaip kita.

Pametimas ir nukišimas ypač įdomūs savo daugiareikšmiškumu, tų tendencijų, dėl kurių gali įvykti riktas, įvairove. Visais atvejais bendra tai, kad kažkokį daiktą norėjai pamesti, skiriasi tik riktų priežastys ir tikslai. Daiktas pametamas, kai jis sugadintas, kai ketinama pakeisti jį geresniu, kai jis nustoja buvęs mielas, kai gautas iš žmogaus, su kuriuo santykiai pašlijo, arba kai įsigytas tokiomis aplinkybėmis, kurių nenorima prisiminti. Tą patį tikslą galima pasiekti, daiktą numetant, sulaužant, sugadinant. Visuomenės gyvenime pastebėta, kad primesti ir nesantuokiniai vaikai yra labiau liguisti, nei teisėti. Tam visiškai nereikia grubios ,,angelų gamintojų‘‘ technikos; pakanka nepakankamai kruopščios vaiko priežiūros. Galbūt daiktų tausojimas ir vaikų priežiūra yra analogiški dalykai.

Tačiau kartais pametimui pasmerkiami net ir nepraradę savo vertės daiktai; taip atsitinka, kai ketiname ką nors paaukoti likimui siekdami išvengti kitos bauginančios netekties. Psichoanalizė teigia, kad tokie likimo užkalbėjimai dažnai pasitaiko, ir šiuo atveju pametimas yra savanoriška auka. Be to, pametimas gali reikšti užsispyrimą ar savęs baudimą; trumpai tariant, tendencija atsikratyti daiktais juo pamatant turi neaprėpiamą aibę netiesmukų motyvacijų.

Klaidingais veiksmais [Vergreifen] kaip ir kitomis klaidomis dažnai siekiama įgyvendinti norus, kurių šiaip jau tektų atsisakyti. Čia ketinimas apsimeta laimingu atsitiktinumu. Pvz., vienas mano draugas turėjo prieš savo valią nuvykti traukiniu užmiestin, į svečius, ir persėsdamas stotelėje į kitą traukinį apsiriko, įsėdo į tą, kuris parvežę jį atgal į miestą. Arba, tarkime, keliaudamas norėtum ilgėliau pabūti kokiame nors mieste, bet dėl kokių nors įsipareigojimų šito negali; tada pražiopsai traukinį ar nespėji į jį ir esi priverstas padaryti norimą pertrauką. Arba, pvz., kartą uždraudžiau vienam savo pacientui skambinti mylimajai, bet jis, norėdamas paskambinti man, ,,per klaidą‘‘, ,,mintyse‘‘ ištarė neteisingą numerį ir buvo sujungtas su ja. Vienas inžinierius pateikia itin gražų ir praktiškai reikšmingą pavyzdį, kaip ,,apsirikus‘‘ sugadinamas daiktas, ir šio įvykio priešistorę:

,,Neseniai aš ir keletas kolegų aukštosios mokyklos laboratorijoje atlikinėjome sudėtingus elastingumo bandymus; šio darbo ėmėmės savanoriškai, bet jis ilgainiui užėmė vis daugiau laiko, daugiau, nei tikėjomės. Kai vienądien aš ir kolega F. vėl nuėjome į laboratoriją, šis pasiskundė, kad jam kaip tik šiandien labai nemalonu prarasti tiek daug laiko, namuose jis turįs daugybę reikalų; tegalėjau jam tik pritarti ir dar pusiau juokais pridūriau, prisiminęs praėjusios savaitės įvykį: ,,Tikėsimės, kad mašina vėl suges, o mes galėsime nutraukti darbą ir anksčiau išeiti!‘‘

Dalijantis užduotis, kolega F. paskiriamas valdyti slėgio vožtuvą, t.y. lėtai atsukdamas vožtuvą, jis turi pamažu leisti suspaustą skystį iš akumuliatoriaus į hidraulinio slėgtuvo cilindrą; eksperimento vadovas stovi prie manometro ir, kai pasiekiamas reikiamas slėgis, garsiai sušunka: ,,Stop!‘‘ Tada F. čiumpa vožtuvą ir iš visų jėgų pasuka jį – kairėn (visi vožtuvai uždaromi, sukant dešinėn!) Dėl to visas akumuliatoriaus slėgis staiga ima spausti slėgtuvą, o vamzdynas tam nepritaikytas ir sprogsta, – tai visa nereikšmingas mašinos gedimas, bet šiandien esame priversti nutraukti darbą ir eiti namo.

Beje, netrukus, kai aptarinėjome šį įvykį, bičiulis F. niekaip nenorėjo prisiminti mano žodžių, pasakytų prieš eksperimentą, kuriuos aš puikiai prisiminiau!‘‘.

Šis pavyzdys žadina nuojautą, kad ne visadam tik nelemtas atsitiktinumas paverčia jūsų tarnus tokiais pavojingais jūsų namų turto priešais. Maža to, galite paklausti, ar visada atsitiktinai susižaloji ar keli grėsmę savo egzistencijai. Progai pasitaikius galite patikrinti šių teiginių reikšmę, analizuodami savo stebėjimus.

Gerbiami klausytojai! Tai toli gražu ne viskas, ką galima būtų pasakyti apie riktus. Dar daug ką reikia ištirti ir aptarti. Bet būsiu patenkintas, jei mūsų pokalbiai apie juos nors truputį prisidėjo, kad jūsų ligšiolonės pažiūros susvyruotų ir kad pasiruoštumėte priimti naujas. Beje, pasitenkinsiu tuo ir toliau nenagrinėsiu riktų. Visų mūsų tezių negalime įrodyti studijuodami tik juos, be to, bet kokį įrodymą grįsime ne vien šia medžiaga. Riktai labai mums praverčia, nes tai dažnai pasitaikantys reiškiniai, kuriuos lengva stebėti, kadangi patiri juos pats, ir, antra vertus, kad jie įvyktų, visai nebūtina liguista būsena. Baigdamas norėčiau paminėti tik vieną neišsakytą klausimą: jeigu daugybė aptartų pavyzdžių rodo, kad dažnai žmonės beveik supranta riktus ir elgiasi taip, tarsi įžvelgtų jų prasmę, – kaipgi jie tuos pačius fenomenus gali laikyti atsitiktiniais, beprasmiais, bereikšmiais ir taip energingai priešintis jų psichoanalitiniam aiškinimui?

Jūs teisūs, tai keista, ir reikia tai paaiškinti. Bet nedarysiu šito, tik pamažu atskleisiu tas sąsajas, iš kurių, man tiesiogiai neprisidedant, jums viskas paaiškės.

Riktai (1 dalis)
Riktai (2 dalis)

Vaida Kurpienė
Vaida Kurpienė
Sertifikuota mitybos specialistė
Studijos “Sulieknėk sveikai” vadovė

0.00 avg. rating (0% score) - 0 votes
Atgal į straipsnių sąrašą
Skaityti komentarus (žiūrėkite žemiau) (0) Rašyti komentarus (žiūrėkite žemiau)

Įkelkite savo komentarą

*

  • Vaida Kurpienė

    Tel. +370 614 77992
    El. p. registracija@sulieknek.lt
    Viber +37061477992

  • Facebook

  • Instagram

    Please enter an Access Token on the Instagram Feed plugin Settings page.