7 patarimai ir atviras mano pasakojimas.

Pastarosiomis savaitėmis patyriau didelių iššūkių. Su mityba man jau senai pavyksta tvarkytis, bet kitose srityse BŪNA VISKO. Kai situacija sėkmingai baigėsi, pagalvojau, kad verta su jumis pasidalinti ir patarti, kaip tai galite pritaikyti mityboje. Perskaitykite iki pabaigos. Matysite, kaip situacija gali atrodyti nepatyrusiam tam tikroje srityje žmogui ir kaip netikėtai gali būti rasti sprendimai.

Kaip žinote, prieš savaitę slidinėjau kalnuose. Beje, nei kalnai, nei slidinėjimas nebuvo mano svajonė. Važiavau „už kompaniją“ vyrui ir vaikams. Vyras užsidegė vaikus išmokyti slidinėti, galvojau, kad ir aš atsilikti negaliu! Tad savo mokslus pradėjau dar prieš kelionę su treneriu, nes tikiu, kad geriau teisingai išmokti, įgūdžiai niekur nedings, o neteisingai išmokus, didesnė traumų tikimybė. Be to, aš vengiu sportų, susijusių su traumų rizika. Man baisu, o dar baisiau pasidarė tapus mama. Tad treneris kaip „saugiklis“ – man daug ramiau.

PRADŽIA buvo Lietuvoje, Vilniuje, ant Liepkalnio kalno „varlinuko“. Treneris jau po pirmo užsiėmimo sakė, kad man puikiai sekasi ir greičiau einame ant didesnio kalno. Tempiau gumą ir, kol tvirtai nesijaučiau, ant didesnio kalno nėjau.

Pirmas kartas ant didesnio kalno nebuvo linksmas. Nučiuožti žemyn pavyko, nors ir tirtančiomis kinkomis, bet su trenerio padrąsinimais. Tačiau kylant keltuvu neišmečiau laiku laikiklio ir jis mane su didele išcentrine jėga sviedė į orą. Skridau, o vėliau ritausi žeme, kol atsitrenkiau į medinę budelę. Pagulėjau, pakilusi kelias minutes paašarojau ne tiek dėl skausmo, kiek dėl šoko. Treneris pats pabalo, sakė iš šono stebėti buvo siaubinga. Bet žinau, kad jei kažkas gąsdinančio nutinka, reikia peržengti save ir pakartoti. Kitaip baimė užvaldys ir po kurio laiko bus sunku vėl tam pačiam pasiryžti. Taip ir padariau.

Kita treniruotė vyko tragišku oru, kai vėjas labiau į vėtrą buvo panašus, pūga ir sniegas akyse. Savo asmeninėje paskyroje rašiau: „Taigi kur gi tas slidinėjimo malonumas?“. Nežinojau, kad slidinėjimo akiniai būtini blogu oru. Taigi, dar viena PAMOKA.

KALNUOSE. Žinojau, kad bus sunku, nes pastaruoju metu nesportuoju, o vien jau pasivaikščioti su slidinėjimo batais yra reikalų. Jau nekalbant apie tai, kad pradžioje slidinėjimo daugiau raumenų jėgos naudojame ir įtampos būna daugiau – tad ir nuovargis didesnis. Užsirašiau į suaugusių slidinėjimo mokyklą – po 2 val. per dieną.

Skrydžio metu mane užsupo (vaikystėje tik su maišeliais rankose autobusu važinėdavau), net kitą dieną buvo silpna, pykino bei galvą skaudėjo. Situacija pablogejo, nes kėllimo kabinose keliantis aukštyn irgi supo. Užkilus ant kalno net valandos reikėjo, kad atsitokėčiau. Bet galvoju, reikia išjungti zyzimą, kad blogai jaučiuosi ir KONCENTRUOTIS NE Į TAI, KO NEGALIU, O Į TAI, KĄ GALIU PADARYTI. Tad pakvėpavau sdėdama ant suoliuko ir… į treniruotę.

Pirmas treneris kalbėjo tik itališkai. Be to, daug nesivargino rodyti ir aiškinti. Paprašiau pakeisti kitu. Kitas irgi angliškai mažai mokėjo, bet mano grupiokai išversdavo, ką pasakodavo, tiesa, sutrumpintą versiją. Pirmas dvi dienas sekėsi puikiai. Treneris sakė, kad geriausiai grupėje važiuoju, nors kiti irgi prieš tai panašiai kiek ir aš pamokų turėjo.

BET… grįžus į viešbutį sužinojau, kad mano bičiulė, irgi pradinukė slidinėjime, susikaldė rankos kaulą griūdama. Kitą dieną treniruotėje kuo greičiau važiavome, tuo baisiau man darėsi. BAIMĖ vis didėjo. Ji tapo tokia didelė, kad ant vieno slėnio stovėdama ašarojau, o važiuodama žemyn garsiai sau vis kartojau: „Aš galiu“, „Aš galiu“. Po kelių valandų pasijaučiau išsekusi. Treneriui užsimindavau apie savo baimę. Jis matė, kad pradėjau lėčiau ir blogiau važiuoti, tačiau vis kartojo, kad slidinėjime yra 50 proc. technikos žinių ir gebėjimų, o kitas 50 proc. „galva ir psichologija“. Kuo toliau, tuo labiau JAUČIAUSI NEVYKĖLĖ, kuri „nesusitvarko su savo galva“. Slidinėjimo grupiokai buvo labai mieli ir vis drąsino, tačiau JAUSMAS buvo prastas. Visi grįžta po slidinėjimo įkvėpti ir laimingi, o aš save guodžiau, kad bent būnu gryname ore, judu ir laiką leidžiu su šeima bei bičiuliais.

Kai bičiuliai klausė, tai ko aš bijau – nežinojau ką atsakyti. BIJAU ir viskas.

Dar kitą dieną mano griupokas britas Steven paprašė, kad pakeistų mūsų grupės trenerį. Tad ryte laukė staigmena, mus prijungė prie kitos grupės, kuri leidosi ne tik mėlynomis (lengviausiomis), bet ir raudonomis trąsomis. Atsisakiau važiuoti kartu. Tą dieną laisvų trenerių asmeninei treniruotei nebuvo. Tad užsirašiau kitai (paskutinei kelionės dienai) ir nusprendžiau pasivažinėti su vyru, kol vaikai bus mokyklėlėje. Atsistojau ant kalno viršaus, trasos, kuria leidausi jau daug kartų, ir dėl kilusios panikos negalėjau net pajudėti. Siaubas apėmė pagalvojus, kad reikės leistis žemyn. Nusiėmiau slides ir nupėdinau link keltuvo, vežančio žemyn.

Galvoje sukosi visokių minčių, pagrindinė jų – kaip sutaisyti savo galvą. Tik minties, kad nebeslidinėsiu – neprisileidau. Tiesa, blogiausia buvo, kad niekaip nesupratau, ką man daryti su ta baime. Jausmai nėra racionalūs ar protingi. Jie tiesiog yra. Pasakius: „Nebijok“ , juk baimė nedingsta.

Sakau sau ir vaikams. ŽMOGAUS RIBOS tik fizinės – t.y., kai negali kažko dėl fizinių galimybių. Visa kita – išmokstama ir išspręndžiama, tik greitis ir pastangų kiekis kiekvienam skiriasi. Reikia PAMIRŠTI MINTIS, kad man nepavyks, o galvoti, KĄ GALIU PADARYTI KITAIP? Juokavau, kad kalnas ir BAIMĖ NENUGALĖS manęs. Dar ko!!!

Tad mano „kitaip“ – pasirinktas treneris Marko, kuris dirba su mažais vaikais. Buvau jį pastebėjusi vaikų slidinėjimo mokykloje – linksmas, šiltas ir ramus. Tai, ko man reikėjo tuo metu. Susitikusi jį papasakojau, kaip mano draugė susilaužė ranką, o aš „galvą“ , ir paprašiau sutaisyti. Kartu pasijuokėme. Pradejome lėtai ir… įvyko STEBUKLAS.

Jau po kelių minučių pastebėjau, kad baimė man kyla konkretaus judesio metu, kai sukuosi į dešinę. Tą pastebėjusi pasakiau treneriui. Ir netrukus išsaiškinome, kad mano kairė koja yra silpnesnė ir nepakankamai ją spaudžiu prie slidės, todėl jos važiuoja ne ten, kojos susipina ir griūvu. Tad mano BAIMĖ griūti ir susižaloti buvo PAGRĮSTA. Mano galva visai nebuvo „sulužusi“, tik nežinodama, ką ir kaip stebėti, ir patikėjusi ankstesnio trenerio pasakymu, kad „viskas galvoje“, padariau klaidingas išvadas.

Pirmą kartą trasa nusileidau per 40 minučių, o trečią kartą – jau vos per 15 min. Baimė išgaravo ir pagaliau patyriau SLIDINĖJIMO DŽIAUGSMĄ. Norėjau trenerį stipriai apkabinti, bet šiaip taip susilaikiau.

PAMOKOS, kurias galite pritaikyti mityboje:

  • Pagrindams gauti puikiai tinka sistemingai ir aiškiai dėstoma info grupėse.
  • Jei manote, kad jums sekasi blogiau nei kitiems grupės nariams, verta atidžiau save stebėti, o jei ir tada nesigauna – kreiptis į patikimą specialistą asmeninės konsultacijos.
  • Kiekvieno mokymosi greitis kitoks ir tai – normalu.
  • Pamirškite, kad esate „be valios“, „nevykėlės“ ir kitus tokio tipo epitetus. Kiek pažįstu savo skaitytojų – visos puikios, aktyvios ir valingos kitose srityse moterys. Vyrai irgi
  • Atidžiai save stebėkite – iš kur ir kokiu momentu kyla baimė keistis ir kokiu momentu nusprendžiate atidėti pokyčius.
  • Venkite spausti save „kuo greičiau“ pasiekti rezultatą. Rinkitės greitį, tinkamą jums asmeniškai.

KAI KAŽKAS NESISEKA – TAI DAR NE PABAIGA! Kaip supratote, sėkmė nėra „duota“. SĖKMĖ YRA REZULTATAS mūsų pastangų ir laiko. Linkiu TIKĖTI SAVIMI IR, KAD VISKAS ĮMANOMA!

4 4 votes
Patiko? Įvertinkite!