Silkių patiekalai – tradiciniai lietuvių virtuvei, ypač Advento pasninko ar artėjančių svarbiausių žiemos švenčių metu. Silkės – vertingi maisto produktai, juose daug vitaminų, mineralinių medžiagų, mikroelementų. Dauguma gamina silkę su bulvėmis ar renkasis sumuštinius su silke. Tačiau ar žinome kaip išsirinkti gerą, skanią ir kokybišką šią žuvį?
Lietuvoje veikia daugiau kaip 50 žuvų perdirbimo įmonių, beveik pusėje jų gaminama silkių produkcija. Silkės mūsų šalyje parduodamos sūdytos, rūkytos ir įvairių kulinarinių gaminių pavidalu.
Kaip išsirinkti silkę?
Kokybiškos sūdytos silkės yra specifinio, bet malonaus kvapo, spalva nepatamsėjusi, jos nepageltę (stipriai sūdytų paviršius gali būti nežymiai patamsėjęs su gelsvu atspalviu paviršiuje ir pjūvio vietose). Ne visai šviežių ar pradedančių gesti silkių paviršiai būna pasidengę pilku ar gelsvu apnašu, oda lengvai plyšta. Raumenys būna suglebę, neskrostų silkių – dažnai suplyšę pilvai.
Stipriau sūdytų silkių raumenys kieti, o silpniau sūdytų – minkštesni, tačiau turi būti standūs, nesuglebę. Sūdyta silkė nesterilizuojama, jeigu tai nėra konservai. Užpilta sūrimu ar marinatu, ji tinka vartoti pakankamai ilgai, be to, vartojimo trukmei prailginti gali būti naudojami ir konservantai. Dūmo skonio sūdytos silkės nuo tradicinių skiriasi tuo, kad jų gamybai naudojamos kvapiosios medžiagos, suteikiančios produktui dūmų aromatą (šiuo atveju silkės nėra rūkomos). Sūdytai, neišdorotai silkei išsaugoti gali būti naudojami tik konservantai, daugiau jokių maisto priedų į ją negali būti dedama.
Silkės būna šaltai ar karštai rūkytos. Kokybiškos šaltai rūkytos silkės būna aukso spalvos, jų paviršius švarus, sausas, raumenys pilkai gelsvos spalvos, kieti, pjūvyje lengvai trupantys. Kvapas malonus, būdingas rūkytiems gaminiams. Karštai rūkytų silkių paviršius būna šviesiai auksinės arba rudos spalvos, konsistencija švelni, gali būti sausoka, trupanti. Rūkytų silkių gedimo procesą rodo drėgnas, lipnus paviršius, suglebę raumenys, blankus, pilkšvas atspalvis, apkartusi, nemalonaus kvapo mėsa.
Skubantys ir užsiėmę žmonės dažniau perka gatavus silkių produktus, kurių nereikia papildomai ruošti. Mėgstantys gaminti dažniau renkasi neišdarinėtas silkes, kurias gali pasigaminti pagal savo skonį. Paruoštų vartoti silkių sudėtyje be druskos, kitų konservantų, pridedama įvairių prieskonių ir priedų, kurie suteikia gaminiui būdingą skonį ir kvapą. Atidarius pakuotes, rekomenduojama produktus suvartoti kiek galima greičiau. Jei išteka dalis sūrymo, neapsemtų žuvų riebalai greitai oksiduojasi, gali pakisti spalva (tapti geltona ar rusva), kvapas ir skonis.
Šviežios žuvys
Gyvos žuvys parduotuvėse turi būti laikomos švariame, prisotintame deguonies (aeruotame) vandenyje. Jos turi būti sveikos, be pašalinio kvapo, normaliai plaukioti.
Šviežių, atšaldytų žuvų oda turi būti blizganti ir stangri, gleivės skaidrios, pelekai ir uodegos neapdžiūvę, nesusiklijavę, žiaunos – šviesiau ar tamsiau raudonos, žiaunų dangteliai standžiai suglausti, akys išsipūtusios, švarios, ragena skaidri.
Šviežių žuvų raumenys turi būti standūs, elastingi, paspaudus pirštu, duobutė nedelsiant išsilyginti. Beje, tai patikimas požymis, norint nustatyti ar žuvis sena, – tuomet įspaudus pirštu, duobutė ilgai išlieka matoma.
Nešviežia, pradedanti gesti žuvis pasižymi gan būdingu amoniako kvapu. Tokių žuvų oda matinė, žvynai pilkšvi, savaime iškrentantys, žiaunos murzinai žalios, gali sklisti puvimo kvapas. Specialistai tvirtina, kad žuvys su įkritusiomis ir drumzlinomis akimis, išsipūtusiais ar suplyšusiais pilvais, ištižusiais viduriais, atsiskyrusiais nuo kaulų raumenimis, maistui netinka.
Šaltinis: vmvt.lt
Receptai su silke
SILKĖ SU BULVĖMIS, POMIDORAIS
SUMUŠTINIS SU ŠPINATŲ PESTO IR MATJES SILKE
SILKĖ IR MOLIŪGAS – ŠALTOJO SEZONO DERINYS
